M.Marozaitė apie draugystę su kitu Lietuvos rinktinės nariu V.Lendeliu: „Visur būname kartu – ir per treniruotes, ir per varžybas, ir laisvalaikiu.“
Septintojo Europos dviračių treko čempionato komandų sprinto varžybų bronzinė prizininkė 20-metė panevėžietė Miglė Marozaitė nepaprastai laiminga, kad likimas ją pastūmėjo į dviračių sportą.
Septynerius metus ji lankė lengvosios atletikos pratybas, kurioms vadovavo Vidas Datenis. Buvo perspektyvi sprinterė, per Lietuvos jaunučių žiemos bei vasaros čempionatus, Baltijos šalių jaunučių mačus, tarptautines Nevėžio taurės varžybas skynė pergales 60 ir 100 m bėgimo trasose. Jaunosios sprinterės treneris vylėsi, kad Miglė – ta bėgikė, kuri gali tapti olimpiete.
Staigi ir tvirto sudėjimo
„Septynerius metus iš savo bendraamžių nesulaukiau rimtesnės konkurencijos, nuolat būdavau pirma. Gerėjo rezultatai, sprintas tapo pagrindine mano rungtimi. Dalyvavau ir estafečių varžybose, bėgau 200 m distanciją. Sprinteris buvo ir mano tėtis Valdas Marozas. Matyt, tokie mūsų genai, kad daug treniruotis nereikėjo: buvau staigi, tvirto sudėjimo, stipri“, – pasakoja Miglė.
Į sprogstamąja jėga pasižyminčią Miglę vis dažniau krypo trekininkų trenerio Antano Jakimavičiaus žvilgsnis. Kadangi panevėžiečių dviračių treko bazė ir lengvosios atletikos maniežas vienas šalia kito, dviratininkų treneris dažnai apsilankydavo manieže. Prieš trejus metus per vieną treniruotę manieže A.Jakimavičius pakvietė Miglę užsukti į treką.
„Panevėžys – dviratininkų miestas, čia besitreniruojantys sportininkai pasiekia svarių pergalių per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Labiausiai motyvavo tai, kad dviračių treke galima pasiekti kur kas daugiau nei lengvojoje atletikoje, kad vyksta daug treniruočių stovyklų įvairiuose pasaulio kraštuose, yra visos sąlygos tobulėti“, – sako M.Marozaitė.
Susigundė iš karto
Miglės ilgai įkalbinėti nereikėjo, šiuo siūlymu ji iš karto susigundė. Tik treneris A.Jakimavičius merginą perspėjo, kad treniruos ne jis, o sprinterių ugdytojas Dmitrijus Leopoldas. Jau po savaitės treneris Miglę nusivežė į treką.
„Neįsivaizduojate, kaip man patiko dviračių trekas, jis mane tiesiog užbūrė. Nekantriai laukdavau treniruočių treke. Tiesa, dar kokį mėnesį lankiau ir lengvosios atletikos pratybas. Trenerio V.Datenio paklausiau, ką man daryti, kurią sporto šaką rinktis. Galvojau, kad jo žodis bus lemiamas: kaip treneris pasakys, taip ir bus“, – prieitą apsisprendimo kryžkelę gerai mena sportininkė.
Matydamas didelę savo auklėtinės aistrą dviračių sportui lengvosios atletikos treneris reagavo ramiai ir patarė jai pačiai apsispręsti. Taip Miglė 2014-aisiais pasirinko dviračių treką. Tačiau Europos čempionato medalininkės keliai su pirmuoju treneriu V.Dateniu neišsiskyrė. Jis yra didelis savo buvusios auklėtinės gerbėjas, per televiziją stebėjo šiųmetį Europos čempionatą Prancūzijos Sen Kventino mieste ir džiaugėsi Miglės bei Simonos Krupeckaitės pelnyta bronza komandų sprinto varžybose.
Miglė neslepia, kad Simona jai ne tik didelis autoritetas, bet ir žmogus, padedantis jai siekti meistriškumo – prieš startą nuramina, pataria, kaip susikaupti važiavimams.
„Su Simona ir kitais dviratininkais treniruojamės kiekvieną dieną, o per treniruočių stovyklas treniruojamės net po triskart per dieną. Tapome viena draugiška šeima. Nepaprastai reiklus ir išmanus mūsų treneris D.Leopoldas“, – gerų žodžių negaili dviratininkė.
Treneris pasitikėjo
Jau po pirmųjų treniruočių metų, per 2015 m. Europos čempionatą, treneris D.Leopoldas patikėjo Miglei važiuoti komandų sprintą su S.Krupeckaite ir įveikti pirmąjį ratą. Per šiųmetes Senojo žemyno pirmenybes – antrąjį ratą.
„Palyginti su praėjusiais metais, šiemet tapau greitesnė, savo laiką 200 m distancijoje pagerinau puse sekundės – iki 11 sek. Tai gana aukšto lygio rezultatas. Gal tai ir lėmė, kad komandų sprintą važiavau su Simona. Tačiau treneris perspėjo, kad labai nesidžiaugčiau, nes 200 m distancija nevaidina didelio vaidmens. Pagrindinis akcentas – sprinto važiavimai, o čia man dar trūksta patirties“, – savikritiškai dėsto Miglė.
Prieš šiųmetį Europos čempionatą M.Marozaitė kartu su S.Krupeckaite nerungtyniavo, bet tikėjo, kad Prancūzijoje gali pelnyti medalį. Jeigu ne komandų sprinto, tai kitoje rungtyje. Pagrindinis 20-metei dviratininkei keltas tikslas – greitai prasukti pirmąjį ratą, o po to sėkmingai įsitraukti ir maksimaliai įveikti antrąjį.
„Tą ir padariau. Kai rengėmės Europos čempionatui, per treniruočių stovyklą Kroatijoje treneris paklausė, ar gali manimi pasitikėti. Simona rengėsi jėgas bandyti net trijose rungtyse, jai krūvis labai didelis. Atsakiau: treneri, viskas bus gerai. Treneris manimi patikėjo. Tik gaila, kad jis su mumis negalėjo būti visą čempionatą. Susirgus sūneliui, jau pačią pirmąją varžybų dieną išskubėjo namo. Prie trenerio esame pripratusios, per sprinto važiavimus jis mums rodo ženklus, sušvilpia ir tada žinome, kokia situacija ir ką reikia daryti“, – atskleidžia dviratininkė.
Gali būti greitesnė
Treneris D.Leopoldas neabejoja, kad jeigu Miglė norės, pasieks Simonos lygį ir net bus už ją greitesnė. „Prancūzijoje per Europos čempionato kvalifikacines sprinto varžybas Miglė pasiekė praktiškai vienodą laiką kaip ir Simona – 11 sek. Tai rodo, kad ji talentinga dviratininkė. Vis dėlto iš lengvosios atletikos nelengva persikvalifikuoti į dviratininkes. Sunku pakeisti sporto šaką, suprasti, kas yra sprintas. Pildydamas ataskaitas matau, kad dar 2014-aisiais jos pavardė nefigūravo jokiuose dviratininkų sąrašuose. O šiemet jau nemažas lūžis – pelnyti du bronzos medaliai. Norint pasiekti dar geresnių rezultatų, reikia daug treniruotis, lenktyniauti aukšto lygio varžybose ir kaupti patirtį“, – paprastą pergalių receptą atskleidžia D.Leopoldas.
M.Marozaitė rungtyniauja sprinto ir keirino rungtyse. Dalyvaudama keirino varžybose šiemet ji irgi pasižymėjo: Montikjaryje, Italijoje, vykusiame Europos jaunimo iki 23 m. čempionate ji pelnė bronzą ir ant nugalėtojų pakylos atsistojo greta būsimosios Rio de Žaneiro olimpinės čempionės olandės Elis Ligtlee, kuri Italijoje irgi buvo nepralenkiama.
„Net nežinau, kuri rungtis man arčiau širdies. Patinka ir sprinto važiavimai, tik 200 m distancijoje dar reikia išmokti rungtyniauti. Pradeda patikti ir keirinas. Iš pradžių griūdavau, nemokėjau važiuoti, bet dabar jau tvirčiau jaučiuosi. Mane ypač pakylėjo Europos jaunimo iki 23 m. čempionate pelnyta bronza. Tariau sau: jeigu mano varžovė olandė sugebėjo tapti olimpine čempione, kodėl man nepasekus jos pavyzdžiu“, – nesikuklina Miglė.
Kartu su draugu
Italijoje sprinto rungties bronzos medaliu nudžiugino ir jos draugas Vasilijus Lendelis. Jųdviejų draugystė su šiuo 21-erių buvusiu pasvaliečiu užsimezgė prieš porą metų ir toliau tik stiprėja. Abu jie sprinteriai, abu treniruojasi D.Leopoldo grupėje.
„Mes esame labai geri draugai, puikiai sutariame. Visur būname kartu – ir per treniruotes, ir per varžybas, ir laisvalaikiu. Džiaugiamės vienas kito laimėjimais, išgyvename pralaimėjimus. Kol kas vaikštome vienas pas kitą į svečius, tik per stovyklas būname kaip šeima ir gyvename kartu“, – neslepia Miglė.
M.Marozaitė baigė Panevėžio 5-ąją gimnaziją, kurioje sustiprinta anglų kalba, ir dabar Lietuvos edukologijos universiteto pirmame kurse neakivaizdžiai pradėjo studijuoti kūno kultūrą. Kol mokslai dar tik įsibėgėja, jos gyvenime dominuoja sportas, kuris, kaip sako pati dviratininkė, kartu yra ir jos poilsis.
Europos čempionato bronzinė prizininkė gyvena su tėvais Panevėžyje. Tėvai dažnai ateina pasižiūrėti, kaip rungtyniauja jų dukra. Sykį pamačiusi, kaip per vienas varžybas Miglė krito, mama ėmė ypač baimintis keirino rungties. „Bet dabar su tėčiu per televiziją žiūrėdama Europos čempionato startus prisipažino, kad prie keirino ir ji vis labiau pripranta“, – sako Miglė.
Po bronza suspindusių Europos pirmenybių sportininkės tėvai namie suruošė vaišes. Miglė gavo puokštę gėlių, ant sienos puikavosi sveikinimas. Dviratininkės mama Jūratė Marozienė – „Vyturio“ progimnazijos anglų kalbos mokytoja, todėl nenuostabu, kad ir Miglė neblogai kalba angliškai.
Europos čempionato medalininkė turi dvi vyresnes seseris: 27-erių Rūtą, dirbančią šeimos gydytoja Kauno klinikose, ir 25-erių Eglę, gyvenančią Vilniuje ir dirbančią „Western Union“ kompanijoje.
Laisvalaikiu Miglė mėgsta skaityti knygas. Bet prasidėjus dviračių treko sezonui jos planuose ne knygos, o ketverios pasaulio taurės varžybos: dvejose Škotijoje ir Olandijoje jau dalyvavo, kitąmet laukia startai Kolumbijoje ir JAV. Kitos svarbios 2017-ųjų varžybos – balandį Honkonge vyksiantis pasaulio čempionatas.
„Pasaulio čempionato medalio dar neturiu, bet jis mano planuose. O didžiausia svajonė – olimpinės žaidynės. Ir noriu ne šiaip dalyvauti, o kovoti dėl kuo aukštesnės vietos“, – didžiausią svajonę atskleidžia Miglė.