Į rankinio vartus pastūmėjo plaukimas

Šis ruduo įžymiajai Kauno „Žalgirio“ rankinio vartininkei R. Stasiulevičienei ypatingas: spalio 24-ąją jai sukako 80 metų Sulaukusi šio jubiliejaus, ji jaučiasi labai gerai, yra žvali. Kaip pati teigia, ypač daug energijos pasikrauna savo gimtinėje - sodyboje Grinkiškyje, netoli Šeduvos, kur praleidžia visas vasaras.  Šalia jos sodybos teka Šušvė, Rožei ir jos vyrui Gintautui suteikianti ramybės ir atgaivos. 

„Sodybą labai prižiūrime, patys remontuojamės, įsivedėme vandenį, yra visi patogumai. Turime darželį, užsiauginame daržovių visai žiemai. Netoliese gyvena giminės, labai džiaugiuosi, kad puikiai sugyvenu su šviesaus atminimo savo brolio Romo abiem sūnumis Artūru ir Romu: juos anksčiau šefuodavau, kai mokėsi Kaune, o dabar sūnėnai man atsilygina savo gerumu. Artūro vasarnamyje Salake su šeima švenčiau ir savo 80 metų jubiliejų“, - sako R. Stasiulevičienė, su „Žalgiriu“ net du kartus iškovojusi Europos Čempionių taurę.
 

Įžymioji rankininkė su savo vyru, pernai 80-metį atšventusiu žinomu rankininku, rankinio teisėju ir treneriu, buvusiu Lietuvos rankinio federacijos prezidentu Gintautu Stasiulevičiumi užaugino sūnų Gintautą ir dukrą Astą, kuri jau 19 metų gyvena Amerikoje.

Vaikai savo tėvams padovanojo keturis anūkus: 27 metų Ievą ir 22 metų Taurą Stasiulevičius bei Amerikoje gyvenančius 12-metį Matą ir 25-erių Luką Garbatavičius.

Kokie liko prisiminimai iš didžiojo sporto?, - paklausėme legendinės  vartininkės, kuri šią savaitę su kitais sukaktuvininkais buvo pagerbta Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. 

Tie prisiminimai niekada neišblės. Rodos, viskas buvo vakar. Viskas gyva, viskas mano akyse. Kartais atrodo, jog užsimerkusi netgi atkartočiau paskutiniąsias minutes, kada laimėjome Europos taurę.  

Dabar visas savo taures, prizus, medalius išsivežėme į kaimą, kur daugiau erdvės, ir žvilgsnis visada užkliūva už tų mano trofėjų.  

Savaitgaliais mus ypač dažnai aplanko draugai, niekada nebūname vieni. Mūsų bendraamžiai mėgsta pasisvečiuoti ir paprastomis dienomis. Palaikau glaudžius ryšius su tomis rankininkėmis, su kuriomis 1967-ir 1968-aisiais laimėjome Europos šalių čempionių taurę. 

Kada su jomis susitinku, užplūsta prisiminimai apie mūsų jaunas dienas, praleistas rankinio aikštelėje. Tai buvo labai svarbus mano gyvenimo etapas. Dabar kartu švenčiame gimtadienius, kitas šventes. Viena apie kitą viską žinome.  

Žinoma, kaime kamuolys yra. 

Pati neįsivaizduoju. Mano šeimoje niekas nesportavo, tik aš viena. Kaime turėjau labai gerą kūno kultūros mokytoją – Antaną Mirskį, kuris be galo sąžiningai dirbo ir mane įkvėpė sportuoti.  Jo pamokas mes būtinai privalėjome lankyti. Kiekvienoje mokykloje ypač svarbu turėti gerą kūno kultūros mokytoją.  

2000-aisiais mane įvardijo kaip geriausią 20-ojo amžiaus Lietuvos vartininke. Saugoti vartus man tikrai sekėsi: negavau rimtų traumų, buvau išsinarinusi gal tik koją, čiurną. Atstovaujant SSRS rinktinei, buvo įskilusi ranka. 

Beje, mokykloje žaidžiau krepšinį ir į Kūno kultūros institutą stojau studijuoti kaip krepšininkė. Tuo metu instituto komandoje žaidė garsiosios Jūratė Daktaraitė, Gražina Tulevičiūtė-Vileikienė ir aš atstovavau antrajai komandai. 

Kai institute atsirado rankinis, treneris Alfonsas Gasparka ir dėstytojas Valerijus Griešnovas krepšininkes pervedė į rankinį. 

Be rankinio ir krepšinio, mano gyvenime dar buvo ir plaukimas. Atstovavau instituto rinktinei. 

Rengėmės kažkokioms varžyboms ir savo treneriui pasakiau, kad šiandien nesitreniruosiu, nes laukia plaukimo varžybos. Tada jis pyktelėjo ir man sako: „Stok į vartus!“ Kai atsistojau, tai ilgam. Vartus saugojau nuo 1955-jų iki 1969-ųjų. 

Po laimėtų dvejų Europos šalių čempionių taurių tariau sau, kad gal trečią kartą jau nelaimėsime ir išėjau.  

Po to labai gailėjausi, kad taip padariau ir tose varžybose jau nedalyvavau. Legendinis SSRS moterų rinktinės vyriausiasia  treneris kijevietis Igoris Turčinas labai apsidžiaugė, jog nutariau baigti savo sportinę karjerą.  Tada žalgirietėms nedaug trūko, jog būtų nugalėjusios savo pagrindines varžoves kijevietes ir trečią kartų pelniusios Europos Čempionių taurę.     

Taip. Tik susipažinome ne rankinio aikštelėje, o stadione. Gintautas buvo baigęs Dailės mokyklą, tarnavo sovietų kariuomenėje. Grįžęs iš kariuomenės, jis stojo studijuoti į Kūno kultūros institutą. Mes rengėmės SSRS čempionatui ir studentai mums buvo sparingo partneriai.

Tarp studentų Gintautas buvo pats geriausias žaidėjas, su juo stadione ir susipažinau. Pradėjome draugauti, o 1959-aisiais sumainėme aukso žiedus. 

Ir šiandien susipykome (šypsosi ... ), kai važiavome į Vilnių .... Jis vairuoja man, o aš vairuoju jam. 

Viskas pasikeitė, jaunimas pasidarė tingus. Jie prilipę prie kompiuterių, merginas sunku sudominti rankiniu. Reikia labai daug sąžiningai dirbti, turėti geras sąlygas. 
 

Kai dirbau „Žiburio“ mokykloje, mergaites sudominau rankiniu: jos tapo Kauno moksleivių čempionėmis, nemažai jų pateko į meistrių komandą. Anksčiau nebuvo tiek daug pramogų, kaip dabar.    

*  *  *


Gyvenimo etapai

  

Gimė 1936 m. spalio 24 d. Grinkiškyje. Mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje. 1955–1959 m. studijavo Lietuvos kūno kultūros institute. 

Studijuodama susidomėjo rankiniu. 1956 m. atstovavo KKI komandai. 1957 m. per SSRS čempionatą instituto rankininkės iškovojo aukso medalius. 

1957 m. G. Krumcholcaitei-Stasiulevičienei suteiktas SSRS sporto meistrės vardas, 1966 m. – SSRS garbės sporto meistrės, o 1968 m. - SSRS nusipelniusios sporto meistrės vardai.  

1957 m. Kauno „Žalgirio“ komanda per SSRS čempionatą pelnė bronzos medalius. 

1960 m. žalgirietės antrą kartą tapo čempionėmis. Žaidusios 11x11 rankinį, jos 1958 m. ir 1961 m. pelnė sidabro, o 1956 m. ir 1959 m.– bronzos medalius. 

Pradėjus rungtyniauti septyniukėms, R. Stasiulevičienės komanda 1966 m. ir 1967 m. tapo SSRS čempione, 1962 m., 1964 m. ir 1965 m. pelnė bronzos, o 1963 m. – sidabro medalius. 

R. Stasiulevičienė 10 kartų tapo Lietuvos čempione, triskart laimėjo taurę. 1967 m. ji buvo pripažinta geriausia Lietuvos vartininke. 1967 m. ir 1968 m. su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos šalių čempionių taurių taurės varžybas.

R. Stasiulevičienė 13 metų atstovavo Lietuvos ir septynerius - SSRS rinktinėms. Daug kartų per oficialias varžybas ir įvairius turnyrus buvo pripažinta geriausia vartininke.

Baigusi aktyviai sportuoti, 10 metų R. Stasiulevičienė dirbo trenere Kauno „Žalgirio“ rankinio mokykloje. 

1985–1988 m. dirbo trenere Nepale, 1975–2008 m. – Kauno „Žiburio“  vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja, metodininke. 

2000 m. R. Stasiulevičienė pripažinta geriausia XX a. Lietuvos moterų rankinio vartininke ir įtraukta į simbolinę Lietuvos rankinio rinktinę.