Rekordus šturmuoja paspirtuku

Paspirtukas – Lietuvoje kol kas daugiausia vaikų linksmybių priemonė, tačiau jis skinasi kelią ir į rimtų vyrų gyvenimą. Vienas jų – Tomas Augūnas. 

Prieš ketvertą metų vilnietis verslininkas, internete radęs paspirtukų suaugusiesiems, vieną tokį netrukus įsigijo pats. O 2013 m. atidarė ir paspirtukų saloną „Riedėk be pedalų“. Taigi šiandien jam paspirtukai – ir verslas, ir gyvenimo būdas: pats pasispardydamas apkeliavo visą Lietuvą ir vis rimčiau įsitraukia į paspirtukų sporto varžybas Europoje. „Pasaulyje tai populiaru – Australija, Kanada, Amerika, nekalbant apie Europą – Suomiją, Olandiją ir kt.“, – pamėgęs šią transporto ir sporto priemonę, T. Augūnas tiki, kad jo bendraminčių vis daugiau rasis ir Lietuvoje.

T. Augūno šventovė įsikūrusi pačiame Vilniaus centre. Čia galima ne tik įsigyti bepedalę transporto priemonę, bet ir apžiūrėti tuos paspirtukus, su kuriais T. Augūnas keliauja ir sportuoja. „Turiu bene didžiausią Lietuvoje paspirtukų parką“, – šypsosi 46-erių vyras. Miesto paspirtuką galima įsigyti už 300 eurų, o štai sportinis, su kuriuo jis dalyvauja varžybose, – dvigubai brangesnis.

Susižavėjęs paspirtuku, kaip naujove Lietuvoje, T. Augūnas netruko pasinerti į šią avantiūrą visa galva. Praėjusiais metais drauge su kitu paspirtukų entuziastu Rolandu Matulevičiumi jis debiutavo varžybose. Tai buvo Europos taurės etapas Vokietijoje. „Truputį pasitreniravę, nuvažiavome į kalnus. Varžybos vyko biatlono bazėje, 1 km virš jūros lygio, be to, dar buvo labai karšta. Trasoje lygios vietos praktiškai nėra: nuokalnė, įkalnė. Startavome. Visi tik lekia, tik lenkia tave – spėk trauktis. Mano spidometras nuokalnėje gal 60 km/val. greitį rodė...“ – toks išbandymas pirmuosius sportinius žingsnius žengiančiam paspirtukininkui buvo per didelis ir jis varžybų nebaigė. 

Tačiau pirmas prisvilęs blynas entuziazmo nesumažino. Po gero mėnesio T. Augūnas kartu su R. Matulevičiumi ir dar vienu bendraminčiu Vytautu Sakaliu jėgas bandė Europos čempionate, kur jie dalyvavo sprinto, estafetės ir maratono rungtyse. Bene labiausiai į atmintį įsirėžė estafetė, nes po jos trys vyrai dar kurį laiką turėjo laižytis žaizdas: „Mums nepasisekė, nes, perduodamas paspirtuką man, Vytautas griuvo ir susilaužė raktikaulį, griuvau ir aš – šonkaulius susimušiau. Rolandas griuvo važiuodamas, nusibrozdino kelius.“ Tačiau šiemet dalyvavusi antrajame čempionate ši trijulė jau turi kuo džiaugtis – tarp 11 Europos komandų jie buvo septinti. „Be patirties – nieko nebus. Važiuoji į varžybas, dalyvauji, stebi varžovų techniką, nes trenerių nėra – sportininkai patys sau treneriai, jų niekas netreniruoja“, – pasak labiau patyrusių vilniečio kolegų iš užsienio, reikia maždaug penkerių metų, kad gerai įvaldytum šią transporto ir sporto priemonę. 
 

Šiandien T. Augūnas treniruojasi kelis kartus per savaitę, dažniausiai Vingio parke. „Pasitreniravus galima neblogų rezultatų pasiekti. Tikiu, kad susirinks tokia komanda, kuri dar pakovos“, – prie jau esančios trijulės T. Augūnas bando prikalbinti prisidėti ketvirtą komandos narį. 

Šiemet paspirtukų entuziastas padarė dar vieną atradimą per varžybas Estijoje – išbandė krosinį paspirtuką. „Jis kaip kalnų dviratis. Buvo labai įdomu – kalnai, įkalnės, šaknys. Tai ne tas pat, kas per asfaltą tapšnoti ir ratus sukti, miške buvo ką veikti – krūvis geras“, – prisimena kroso varžybas paspirtuku vilnietis. 

Žiemą T. Augūnas taip pat neketina ilsėtis – jis planuoja atsivežti suomiškas roges. Jos tarsi žieminis paspirtuko analogas – slysta pasispiriant koja. 

Ir nors Europoje kalnai nenuversti, Lietuvoje T. Augūnas fiksuoja vieną rekordą po kito. Jo klube ant sienos kabo diplomas, liudijantis apie Lietuvos rekordą, kurį pasiekė pernai – drauge su Gerimantu Statiniu nuo Vilniaus iki Palangos pajūrio T. Augūnas 480 km nuriedėjo per septynias dienas.

Šiemet Lietuvos rekordų knygoje turėtų atsirasti dar du nauji įrašai. Jie paliudys, kad T. Augūnas tapo ilgiausios kelionės paspirtuku ir greičiausios kelionės paspirtuku autoriumi. Šiuos rekordus jis pasiekė žygio aplink Lietuvą metu. Startavęs liepos 15 d. Vilniaus Katedros aikštėje, į ją grįžo po 15 dienų, per maždaug dvi savaites įveikęs 1 229 kilometrus. 

Sunkiausia, prisimena paspirtukų entuziastas, buvo pradžia. „Gal dėl jaudulio prieš kelionę pabudau 3 val. nakties ir nebeužmigau, o 9 val. jau reikėjo išvažiuoti. Be to, tą dieną buvo labai stiprus vėjas, 15 laipsnių šilumos. Nuo Katedros aikštės Liepkalnio link apie 10 km tęsiasi įkalnė – gal ir tas dar prisidėjo. Po 50 km taip sutraukė kojų raumenis, kad pamaniau – čia jau mano žygis pasibaigs. Bet antrą dieną buvo lengviau“, – pajutęs kelionės ritmą ir atsikratęs startinio jaudulio vėliau T. Augūnas su panašiais sunkumais žygyje nesusidūrė. 

Per dieną jis nuvažiuodavo vidutiniškai 82 km, o paspirtuko vidutinis greitis buvo 18 km/val. Ilgiausias etapas – 103 km, kai spyrėsi iš Joniškio į Biržus. Šią atkarpą žygeivis prisimena ir kaip sunkiausią. „Buvo labai karšta, remontavo kelią, reikėjo važiuoti per skaldą. Dulkės. Ir dar 103 kilometrai. Jau pasiekus Biržus nuleido padangą“, – pasakoja T. Augūnas. Anot jo, 100 km per dieną – riba. Optimalu įveikti 80 kilometrų. „Vienas dalykas važiuoti lygiu paviršiumi, kitas – keliu, kur lekia automobiliai, blaško vėjo gūsiai, kamuoja išmetamosios dujos... Per tas dvi savaites prisikvėpavau užtektinai“, – juokiasi vyras. Tačiau visai nejuokinga prisiminus akistatas su automobiliais. T. Augūnas įsitikino, kad Lietuvos vairuotojams kultūros tikrai trūksta. Tad maloniausia atkarpa – nuo Klaipėdos iki Palangos, kur spirdamasis dviračių taku
T. Augūnas nebejautė mašinų alsavimo į nugarą.

T. Augūno galvoje – jau naujas kitos vasaros iššūkis: „nusispirti“ per Estijos, Latvijos ir Lietuvos pajūrį. „Pajūriu važiavau nuo sienos iki sienos, per Lietuvą važiavau, dabar aplink apvažiavau – Lietuvoje lyg ir nebėra, ką veikti. Dabar važiuosiu iš Estijos“, – tempo mažinti net neketina 46-erių vilnietis.

Sportuodamas – taip pat. Jo mintyse ne tik dalyvavimas varžybose, bet ir europinių varžybų organizavimas Lietuvoje. „Ignalinos žiemos sporto centre sąlygos idealios Europos taurės etapui surengti. O Vilniuje galėtų vykti Europos čempionatas. Ir žmonių tikrai ateitų pasižiūrėti, nes tai – naujas dalykas“, – įsitikinęs T. Augūnas.