Pergalės – pasitikėjimo užtaisas

Šie metai 17 m. dviratininkei Olivijai Baleišytei – išskirtiniai. Montikjario (Italija) dviračių treke ji tapo Europos jaunių (iki 18 m.) 2 km asmeninių persekiojimo lenktynių čempione, per atrankos varžybas 0,188 sek. pagerino pasaulio jaunių rekordą (2 min. 22,311 sek.), o dviračių daugiakovės varžybose pelnė sidabro medalį.

Ankstesnio rekordo autorė, Londono olimpinė čempionė australė Amy Cure (rekordininke tapo 2010 m.), viename socialinių tinklų pasveikino panevėžietę, pagerinusią jos rekordą. „Tokia žvaigždė man, nežinomai dviratininkei, parašė gražius sveikinimo žodžius. Buvau labai maloniai nustebinta ir tai mane įpareigoja tą distanciją įveikti dar greičiau“, – prisipažįsta O. Baleišytė. Po varžybų Italijoje ji dar spėjo užimti šeštąją vietą Šveicarijoje vykusio pasaulio jaunių čempionato persekiojimo lenktynėse.

Sportininkė neslepia: su treneriu Antanu Jakimavičiumi šįmet ji didžiausias viltis siejo su Europos jaunių čempionatu. „Į Italiją vykau šimtu procentų tikėdama, kad kurioje nors rungtyje pelnysiu medalį“, – teigia dviratininkė.

Spalio pabaigoje panevėžietės laukia debiutas Europos suaugusiųjų čempionate Prancūzijoje. „Nenoriu likti paskutinė protokole, stengsiuosi kovoti dėl kuo aukštesnės vietos. Tai didelis iššūkis, tačiau jam esu pasirengusi ir jo laukiu“, – sako O. Baleišytė. 

Pavasarį O. Baleišytė baigs Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją, tačiau su gimtuoju miestu neketina skirtis – nori studijuoti Lietuvos edukologijos universiteto Panevėžio filiale ir toliau būti treniruojama A. Jakimavičiaus ir savo mamos Solveigos Baleišytės. 

„Labai džiaugiuosi, kad mano mama yra viena trenerių. Ji visada būna šalia, mato daugumą varžybų, kur tik rungtyniauju. Manau, visos dviratininkės norėtų, kad jų didžiausios sirgalės būtų mamos“, – tikina Olivija. 

Sportininkės mama matė ir dukters įspūdingas pergales per Europos jaunių čempionatą Italijoje. Iš džiaugsmo verkė abi.

„Kai per atrankos varžybas pasiekiau pasaulio jaunių rekordą, mamai, pasakiau, kad viskas, man jau nebereikia medalio. Emocijos veržėsi per kraštus. Tačiau mama man įteigė, kad reikia susikaupti, nes po pietų laukia finalas. Dar buvau pakviesta į dopingo kontrolę, ten praleidau pusantros valandos. Gerai, kad iki finalo buvo didelis laiko tarpas, todėl pavyko nusiraminti, apmalšinti emocijas ir pailsėti. Žinojau, kad aš – rekordininkė ir distancijoje negaliu suklysti. Čempione tapau nesunkiai, varžovę aplenkiau net pusantros sekundės“, – neužmirštamos pergalės įspūdžiais dalijasi Olivija.

Europos jaunių čempionė – panevėžietė, tačiau trejus metus praleido Mažeikiuose. Mat jos mama S. Baleišytė, buvusi Lietuvos plaukimo rinktinės narė, nerado darbo Panevėžyje ir su dukra trumpam išvyko gyventi pas giminaičius į Mažeikius. 
 

Lankydama pirmą klasę Panevėžyje, Olivija iš pradžių žavėjosi triatlonu, ją penkerius metus treniravo Bronius Kraujalis. Geriausiai sekėsi dviračių trasoje. Tuo metu jos mama, turinti Kūno kultūros instituto diplomą, rado dviračių trenerės darbą Panevėžio sporto centre. 

Jaunoji sportininkė vienu metu lankė ir triatlono, ir dviračių sporto pratybas. Vis dėlto greitai teko rinktis vieną sporto šaką ir Olivija pasirinko dviračius. Ji tapo pirmąja savo mamos auklėtine. Jaunajai dviratininkei mama – didelis autoritetas. Ji iš pradžių dirbo aerobikos trenere, savo dukrai perteikė pirmuosius įgūdžius, be to, labai domisi sveika mityba ir gyvensena.

Kai Olivija pradėjo lankyti dviračių pratybas, jai ši sporto šaka pasirodė labai sunki ir varginanti. Savo amžiaus grupės triatlono varžybose sportininkė nesunkiai laimėdavo visas kovas, o per dviračių lenktynes, kai startuodavo 40 dviratininkių, konkurencija buvo daug didesnė. 

Pergalės atėjo po dvejų trejų metų kruopštaus darbo. „Per Lietuvos vaikų pirmenybes grupinėse varžybose laimėjau bronzos medalį. Tai buvo mano, 12 m. dviratininkės, pirmasis medalis. Rodos, varžybos nereikšmingos, tačiau tas laimėjimas mane labai sujaudino, nesusilaikiau ir pravirkau. Po kelių mėnesių per tokias pat varžybas buvau trečia pavienio starto lenktynėse. Tuos du savo pirmuosius medalius išlaikiau iki šių dienų ir jie man ypač brangūs. Netrukus pradėjau važinėti ir treke. Atėjau ir išsigandau, ypač tų aukštų viražų. Tačiau kai baimę nugalėjau, treką iš karto pamėgau. Tai ne plentas, kur viskas monotoniška ir nuobodu. Važiuojant treku – dideli greičiai, daug įvairiausių situacijų“, – sako Europos jaunių čempionė. 

Kaip treko virtuozės panevėžietei didelį įspūdį paliko Simona Krupeckaitė, Vilija Sereikaitė, Aušrinė Trebaitė, Vaida Pikauskaitė. Su jomis mergina dabar kartu ir treniruojasi. Geriausius rezultatus O. Baleišytė pasiekė savo mėgstamoje neolimpinėje 2 km asmeninių persekiojimo lenktynių rungtyje, kuri, pasak jos, yra rimtas galynėjimasis su pačia savimi. 

Sprintas dviratininkės netraukė, nes matė, kad šioje rungtyje niekada netaps čempione, o grupinės lenktynės – tai laimės dalykas. Tačiau trenerio A. Jakimavičiaus planuose – dviračių daugiakovė.

„Olivija – potenciali Tokijo olimpinių žaidynių kandidatė. Ji nebijo grupinių, lenktynių su iškritimu, per kurias ypač didelį vaidmenį atlieka gera mąstysena. Važiuojant treku daug ką reiškia viena sekundė. Ją pažiopsosi, varžovės nuo tavęs atsiplėš. Dviračių daugiakovėje Olivija neturi silpnų vietų – visas šešias rungtis įveikia vienodai gerai. Treke ji – kovotoja. Mano rankose – didelis talentas“, – sako A. Jakimavičius. 

O. Baleišytės tikslas – ne tik olimpinės žaidynės, bet ir pasaulio čempionės marškinėliai. „Labai noriu pasaulio čempionės titulo, nors tu ką. Nežinau, kada savo tikslą pasieksiu, bet be jo nenurimsiu. Žinoma, vilioja ir olimpinis medalis“, – ateities planų neslepia dviratininkė. 

Vienas didžiausių Olivijos pomėgių – maisto gaminimas. Ateityje ji svajoja turėti savo mažą kepyklėlę, kurioje būtų kepamos bandelės ir gaminami sveiko maisto patiekalai.

Dviratininkė kaupia ir nuotraukų albumus, kuriuose yra sudėtos jos sportinės karjeros pradžios ir dabartinių pergalių nuotraukos. Domisi psichologija. 

„Jeigu galva nesuveiks, savimi nepasitikėsi, nenusiraminsi – pergalės tave aplenks. Pasaulio jaunių rekordas ir Europos jaunių čempionės titulas mane subrandino, įgijau pasitikėjimo. Tačiau gavau ir pamokų. Manęs netenkino per pasaulio jaunių čempionatą užimta šeštoji vieta. Ji mane kiek pristabdė, privertė suprasti, kad nereikia sustoti ties tuo, kas jau pasiekta, o reikia kilti aukštyn“, – teigia O. Baleišytė.