Sunkiausia kova – su savimi

Simona Krupeckaitė jau ketvirtą kartą dalyvauja olimpinėse žaidynėse. Bet patyrusi dviratininkė neslepia – iki šiol jos didžiausias priešas yra jaudulys. Jo visiškai nugalėti nepadeda net psichologų patarimai. Tačiau 33 metų sportininkė tikisi, kad Rio de Žaneire patirtis padės jai įveikti pašalines mintis.

Aukščiausias S.Krupeckaitės pasiekimas olimpinėse žaidynėse - ketvirtoji, iškovota 200 m. Atėnuose 500 m lenktynėse.  Graikijoje ji dar užėmė septintąją vietą sprinte. 2008 m. Pekine lietuvė buvo aštunta sprinte, 2012 m. Londone – penkta sprinte ir septinta keirine. 

Sportininkė, kurią treniruoja jos vyras Dmitrijus Leopoldas, kovas Rio pradeda šeštadienį. Buvusi pasaulio ir Europos čempionė, planetos rekordininkė šios olimpinėse žaidynėse startuos keirino ir sprinto rungtyse.

Mačiau tik patį treką. Jis daro didelį įspūdį. Kaip naujam trekui ten yra pakankamai greitas parketas. Lyginant su Panevėžio treku, kuriame aš važiavau iškart po jo įrengimo, skirtumas didžiulis. Čia trekas greitas, jaukus, malonus. Labai gerai laiko, nereikia papildomai vairuoti, pratintis prie viražų. Įvažiuoji kaip pas save namo. Tai džiugina, nes gali maksimaliai atlikti savo darbą, negalvoti apie tai, kaip dviratį išlaikyti. 

Abi pagrindinės. Čia tas pats, jei lieptų rinktis, kurią ranką nukirsti – kairę ar dešinę. Tai absoliučiai skirtingos rungtys. Bet abejose tikiuosi geriausio rezultato, norėtųsi ir ten, ir ten gerai pasirodyti. O kaip bus, matysime. Kadangi olimpiada ne pats geriausias mano arkliukas. Bet tikiuosi, kad pagaliau subrendau, nebus pilnos kelnės prieš startą, mokėsiu su savimi kovoti. To labiausiai sau ir linkiu. Liko naktis, bet jaučiuosi pakankamai rami, kalbant apie jaudulio lygį ir adrenalino kiekį. O kaip rytoj teks kovoti su emocijomis, matysime. Tikiuosi, kad branda iškovos aukštesnę vietą nei pergyvenimas. Ir galėsiu atlikti savo darbą maksimaliai gerai. 
 

Kaip ir jūs, ir visi Lietuvos žmonės, ir aš pati sau linkiu medalio. Tai normalu, ko čia kitaip važiuoti. Sau labiausiai linkėčiau padaryti tai, ką geriausiai moku. O visi kita, tai kaip mano treneris sakė: „Jei kas padarys klaidą, tai gal tau pasiseks.“
 

Mes vos ne mėnesį praleidome Kolumbijoje. Todėl jaučiuosi gerai, nes aklimatizaciją praėjome tenai. Čia laiko skirtumas tik pora valandų. Jis truputį jaučiasi, bet šiandien jau geriau. Vakar dieną buvau nulūžusi, miegojau kokias dvi valandas. Tai po to vakare negalėjau užmigti.

Kitų sportininkų iškovoti medaliai gal labiau suteikia džiaugsmo už visą šalį, mūsų sportą. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl jų sėkmės.


 

Be abejo. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios pralaimiu. Sprinto rungtynėse kuo mažiau jaudulio, daugiau šviesaus proto turi, gali aiškiau matyti situaciją. Čia viskas vyksta per sekundės dalelytes ir turi priimti teisingą sprendimą. O tai padaryto geriausia, kai tavo smegenys yra absoliučiai laisvos, kai negalvoji, su kuo čia aš dabar važiuoji, ką dabar daryti, kaip jaučiuosi. 
 

Žinoma, šiandien galiu sakyti vienaip, o rytoj jau gali būti visai kitaip. Tokius dalykus sunku valdyti, bent jau manęs. Neišmokau ir jau gal nebeišmoksiu to daryti. Esu pakankamai atsakingas žmogus, todėl prisirenku sau visokių papildomų užduočių, kurios po to mane slegia.

Bendrauju, bet aš per kietas riešutas šitam dalykui. Žinoma, yra patarimų, kurie tikrai padeda. Tu gali skaityti psichologines knygas, klausyti patarimų, bet kai atsiduri toje situacijoje, kiekvienam sportininkas puikiai žino jausmą, kai nieko su savimi negali padaryti. 
 

Jaudulio yra visokių formų. Vieni nori miegoti, kiti šokti, treti atrodo kaip marihuanos apsirūkę. Būna sėdi ir galvoji – dabar noriu tik miego. Ir nieko negali su savimi padaryti. Tai ką, sakyti treneriui – trenk man per veidą? Būna, kad sudegi likus kelioms valandoms iki starto.

Taip.