| Dominykas Genevičius | 2016 m. rugpjučio 8 d. 18:05 |
Geriausias atlygis - šypsenos ir juokas
Į stovyklą LSU kviečiami 7-14 metų vaikai, kurie jos metu turės galimybę įgyti salės ir paplūdimio tinklinio pradmenis
Lietuvos sporto universitetas (LSU), bendradarbiaudamas su sporto klubu "Svaja" padeda įgyvendinti Kauno miesto savivaldybės remiamus projektus, kuriuos vykdo "Svaja" ir kuri skiria galimybę pasinaudoti sporto bazėmis.
Šiuo metu yra organizuojama vaikų vasaros dienos stovykla, vykstanti pačiame LSU. Joje dalyvauti kviečiami 7-14 metų vaikai, kurie stovyklos metu turės galimybę įgyti salės ir paplūdimio tinklinio pradmenis, tobulinti šio žaidimo techniką, žaisti nekontaktinius ir netradicinius žaidimus, apsilankyti muziejuose, sudalyvauti orientaciniuose žaidimuose bei viktorinose, atskleisti save kūrybinių valandėlių metu, o taip pat išmokti plaukti ar pagerinti šį gebėjimą ir žaisti kitus sportinius žaidimus.
Stovyklai vadovauja keturios studentės (Laura Simanavičiūtė, Evelina Eiliakaitė, Karolina Konopko ir Aistė Jasiukaitytė), atlikinėjančios praktiką pedagogo darbui. Jau praėjus net dviem stovyklos pamainoms, merginos yra kupinos įspūdžių.
"Manau, pirmos stovyklos pamainos buvo sėkmingos. Labai smagu matyti vaikų šypsenas, girdėti jų juoką, nes tada žinai, kad kažką darai gerai. Žvelgiant į visą stovyklos veiklą, mums pavyko viską suplanuoti taip, kad vaikai būtų užimti tiek sportine, tiek kūrybine veikla. Kadangi šią stovyklą organizuoja tinklinio klubas "Svaja", tai tinkliniui yra skiriamas didelis dėmesys. Pati tinklinį žaidžiu jau devynerius metus, tai yra, nuo pat mažumės, todėl žinau, kaip sudominti vaikus mokytis šio žaidimo. Labai smagu matyti juos besistengiančius atlikti tam tikras užduotis ir mokyti tinklinio technikos. Taip pat smagu matyti laimingus vaikus ir jų tėvelius", - įspūdžiais dalinosi L. Simanavičiūtė.
"Tinklinį žaidžiu jau ketvirtus metus. Atsiradus galimybei padirbėti vaikų sporto stovykloje, kurios metu reikia mokyti mažylius žaisti tinklinį, nė nesuabejojusi sutikau. Juk tinklinis - mano gyvenimas! Pirmąją stovyklos dieną viduje kirbėjo jaudulys, tačiau tik sutikus visus vaikus supratau, kad viskas eisis kaip per sviestą. Ir aš neklydau. Kai su vaikais pirmą kartą treniravomės žaisti tinklinį, jie buvo labai susidomėję, todėl įdėmiai klausėsi ir vėliau sukaupę dideles pastangas stengėsi visą techniką atlikinėti būtent taip, kaip rodėme mes. Visos kitos veiklos vaikus taip pat labai džiugino. O matant juos laimingus, džiaugdavomės ir mes pačios, todėl visą darbo laiką mus lydėjo šypsenos ir gera nuotaika. Jau laukiu kitų pamainų", - pasakojo E. Eiliakaitė.
"Sporto stovykloje dalyvauju pirmą kartą. Tiesa, darbas su vaikais man nėra svetimas. Kasmet dirbu vadove kūrybinėje vaikų vasaros stovykloje, taip pat turėjau praktikos vaikų namuose bei darželyje. Darbas su vaikais yra tai, kas man labiausiai patika, todėl gavusi pasiūlymą padirbti šioje stovykloje, aš iškart sutikau ir tikrai nepasigailėjau – puiki komanda ir smalsūs, pozityvūs bei liksmi vaikai. Kas gali būti geriau? Visos pakalbėjusios draugiškai sutarėme, kad pirmosios stovyklos pamainos praėjo itin sklandžiai. Išpildėme savo idėjas bei planus, vaikai buvo patenkinti (kas skatino džiaugtis ir jų tėvelius), o taip pat buvo išpildyti visi vaikų ir jų tėvų lūkesčiai. Paskutinę dieną, kuomet jau reikėjo atsisveikinti su vaikais, klausant jų pasakymų, jog gaila mus palikti, akyse kaupėsi ašaros. Buvo gera matyti laimingus vaikučius. Laukiu kitų pamainų ir jau galvoju apie darbą čia ateinančią vasarą", - sakė Karolina Konopko.
"Ši stovykla man buvo pirmoji praktika dirbant su vaikais. Tik įpusėjus pirmai savaitei supratau, kad vaikų šypsenos ir juokas – geriausias atlygis už darbą. Žinoma, kartais mus visas pakankindavo nuovargis, tačiau su viena kitos pagalba vis atgaudavome jėgas tolimesniam darbui ir idėjų vykdymui. Mums labai pasisekė, kad visi vaikai buvo labai suinteresuoti kuriama veikla. Didžiausias įspūdis iš stovyklos, tikriausiai, buvo paskutinės dienos vakaras, kai tėvai atėjo pasiimti savųjų atžalų ir nė vienas neskubėjo po dienos praleistos stovykloje bėgti namo. Pirmiausia visi pradėjo glėbesčiuotis su mumis ir dėkoti už praleistą laiką. Net tie vaikai, kurie buvo gana pasiutę, paskutinę akimirką į mus žvelgė pačiais nuoširdžiausiais žvilgsniais ir dalinosi tikromis emocijomis sakydami šiltus padėkos žodžius. O dabar... laukiame naujų vaikų!", - pridūrė Aistė Jasiukaitytė
Vadovės jau planuoja veiklas kitoms pamainoms ir laukia prisijungiančių jaunųjų kauniečių.
Šiuo metu yra organizuojama vaikų vasaros dienos stovykla, vykstanti pačiame LSU. Joje dalyvauti kviečiami 7-14 metų vaikai, kurie stovyklos metu turės galimybę įgyti salės ir paplūdimio tinklinio pradmenis, tobulinti šio žaidimo techniką, žaisti nekontaktinius ir netradicinius žaidimus, apsilankyti muziejuose, sudalyvauti orientaciniuose žaidimuose bei viktorinose, atskleisti save kūrybinių valandėlių metu, o taip pat išmokti plaukti ar pagerinti šį gebėjimą ir žaisti kitus sportinius žaidimus.
Stovyklai vadovauja keturios studentės (Laura Simanavičiūtė, Evelina Eiliakaitė, Karolina Konopko ir Aistė Jasiukaitytė), atlikinėjančios praktiką pedagogo darbui. Jau praėjus net dviem stovyklos pamainoms, merginos yra kupinos įspūdžių.
"Manau, pirmos stovyklos pamainos buvo sėkmingos. Labai smagu matyti vaikų šypsenas, girdėti jų juoką, nes tada žinai, kad kažką darai gerai. Žvelgiant į visą stovyklos veiklą, mums pavyko viską suplanuoti taip, kad vaikai būtų užimti tiek sportine, tiek kūrybine veikla. Kadangi šią stovyklą organizuoja tinklinio klubas "Svaja", tai tinkliniui yra skiriamas didelis dėmesys. Pati tinklinį žaidžiu jau devynerius metus, tai yra, nuo pat mažumės, todėl žinau, kaip sudominti vaikus mokytis šio žaidimo. Labai smagu matyti juos besistengiančius atlikti tam tikras užduotis ir mokyti tinklinio technikos. Taip pat smagu matyti laimingus vaikus ir jų tėvelius", - įspūdžiais dalinosi L. Simanavičiūtė.
"Tinklinį žaidžiu jau ketvirtus metus. Atsiradus galimybei padirbėti vaikų sporto stovykloje, kurios metu reikia mokyti mažylius žaisti tinklinį, nė nesuabejojusi sutikau. Juk tinklinis - mano gyvenimas! Pirmąją stovyklos dieną viduje kirbėjo jaudulys, tačiau tik sutikus visus vaikus supratau, kad viskas eisis kaip per sviestą. Ir aš neklydau. Kai su vaikais pirmą kartą treniravomės žaisti tinklinį, jie buvo labai susidomėję, todėl įdėmiai klausėsi ir vėliau sukaupę dideles pastangas stengėsi visą techniką atlikinėti būtent taip, kaip rodėme mes. Visos kitos veiklos vaikus taip pat labai džiugino. O matant juos laimingus, džiaugdavomės ir mes pačios, todėl visą darbo laiką mus lydėjo šypsenos ir gera nuotaika. Jau laukiu kitų pamainų", - pasakojo E. Eiliakaitė.
"Sporto stovykloje dalyvauju pirmą kartą. Tiesa, darbas su vaikais man nėra svetimas. Kasmet dirbu vadove kūrybinėje vaikų vasaros stovykloje, taip pat turėjau praktikos vaikų namuose bei darželyje. Darbas su vaikais yra tai, kas man labiausiai patika, todėl gavusi pasiūlymą padirbti šioje stovykloje, aš iškart sutikau ir tikrai nepasigailėjau – puiki komanda ir smalsūs, pozityvūs bei liksmi vaikai. Kas gali būti geriau? Visos pakalbėjusios draugiškai sutarėme, kad pirmosios stovyklos pamainos praėjo itin sklandžiai. Išpildėme savo idėjas bei planus, vaikai buvo patenkinti (kas skatino džiaugtis ir jų tėvelius), o taip pat buvo išpildyti visi vaikų ir jų tėvų lūkesčiai. Paskutinę dieną, kuomet jau reikėjo atsisveikinti su vaikais, klausant jų pasakymų, jog gaila mus palikti, akyse kaupėsi ašaros. Buvo gera matyti laimingus vaikučius. Laukiu kitų pamainų ir jau galvoju apie darbą čia ateinančią vasarą", - sakė Karolina Konopko.
"Ši stovykla man buvo pirmoji praktika dirbant su vaikais. Tik įpusėjus pirmai savaitei supratau, kad vaikų šypsenos ir juokas – geriausias atlygis už darbą. Žinoma, kartais mus visas pakankindavo nuovargis, tačiau su viena kitos pagalba vis atgaudavome jėgas tolimesniam darbui ir idėjų vykdymui. Mums labai pasisekė, kad visi vaikai buvo labai suinteresuoti kuriama veikla. Didžiausias įspūdis iš stovyklos, tikriausiai, buvo paskutinės dienos vakaras, kai tėvai atėjo pasiimti savųjų atžalų ir nė vienas neskubėjo po dienos praleistos stovykloje bėgti namo. Pirmiausia visi pradėjo glėbesčiuotis su mumis ir dėkoti už praleistą laiką. Net tie vaikai, kurie buvo gana pasiutę, paskutinę akimirką į mus žvelgė pačiais nuoširdžiausiais žvilgsniais ir dalinosi tikromis emocijomis sakydami šiltus padėkos žodžius. O dabar... laukiame naujų vaikų!", - pridūrė Aistė Jasiukaitytė
Vadovės jau planuoja veiklas kitoms pamainoms ir laukia prisijungiančių jaunųjų kauniečių.