Į pragariškų lenktynių finišą – su šypsena

Ignatas Konovalovas baigti lenktynes nusprendė norėdamas padėti savo bičiuliui iš Brazilijos.

Ignatui Konovalovui jo trečiosios karjeroje olimpinės žaidynės baigėsi prasčiau, nei ankstesnės. Rio de Žaneire jis 65-tas iš 144 startavusiųjų pasiekė 237,5 km distancijos finišą, tačiau viršijo varžyboms skirtą laiko limitą, tad nebuvo klasifikuotas.

2004 m. Atėnuose I. Konovalovas lenktyniavo treke ir su Lietuvos rinktine iškovojo aštuntąją vietą persekiojimo lenktynėse. 2008 m. Pekine jis finišavo 28-as plento grupinėse lenktynėse.

30-metį dviratininką Rio de Žaneire iš vėžių išmušė ne tik stačios įkalnės, bet ir prieš varžybas patirta peties trauma, neleidusi važiuoti visa jėga: „Negalėjau normaliai treniruotis. Buvo dienų, kai negalėjau nieko daryti.

Daug dviratininkų Rio de Žaneire nebaigė lenktynių, o tu atvažiavai iki finišo. Ar nebuvo minčių pasitraukti?

Kai liko trys sunkūs ratai, 120 kilometrų, svarsčiau, ar važiuoti toliau verta. Bet apsispręsti padėjo mano draugas iš komandos FDJ brazilas Murilo Fischeris. Ji ketina baigti karjerą, gali būti, kad tai buvo jo paskutinės varžybos. Tad likus trims ratams jis pasakė, kad labai nori pasiekti finišą. Ir paprašė kartu su juo pravažiuoti vieną ratuką, po to kitą. Po jų galvoju - reikia trauktis. Bet po to pamaniau, ką jis čia vienas važiuos. Na gerai, sakau, važiuojam. Ir nuvažiavom. Tiesa, neklasifikavo, neįsipaišėm į limitą.

Kodėl nepavyko išlaikyti tempo ir neatsilikti nuo grupės?

Trasa buvo labai sunki. Be to, nuo pat starto jaučiau, kad, kaip mes sakome, koja neina. Buvo lyg medinės kojos. Paskui per vidurį distancijos lyg ir atsigavau. Bet paskui su grupe kylant į kalniuką jauti, lyg ir gerai, o po to vienu metu – bum. Kažka negerai. Ir vis dažniau tas bum, vis trumpiau tas geras jausmas. Tada Ramūnui pasakiau – padedu tau dar kažkiek, bet neilgai, nes mano valandos jau suskaičiuotos.

Aišku, trasa buvo labai neparanki. Nesakau, kad esame visiškai lyguminiai ir mums reikia plokščio stalo. Bet mums kiek kitokie kalnai labiau tinka, kur gali iš jėgos užvažiuoti. Kai sveri 60 kg, į 20 procentų įkalnę lengviau save užkeli, nei mūsų 75 kg.

Paskutiniai ratai didelė kančia buvo?

Galvoje – taip. Nes važiuoji ir žinai, kad greičiausiai net nebus parašyta, kad pabaigei varžybas. Bet svarstau: ruošiausi sunkiai, skrydis 12valandų, savaitę čia praleidome, valgėme tą plastikinį maistą. Susitelkę buvome. Ir važiavau. Ilgos buvo lenktynės, beveik septynios valandos. Ne kiekvieną dieną tiek mini. Tai prirašau jas prieš pasiruošimo likusioms sezono varžyboms.

Likus iki finišo likus keliems šimtams metrų šypsojaisi. Kodėl?

Važiuodami kalbėjomės su bičiuliu iš Brazilijos, juokavome. Kai važiavome paskutinį ratą, jis sako – atvažiuosime, pabučiuosiu tave, kad vieno nepalikau.

Ar buvo sirgalių iš Lietuvos prie trasos?

Taip. Matėme ir pakrantėje lietuvių su vėliava, ir dar dviejuose vietose.

Galima tikėtis tave išvysti dar vienoje olimpiadoje?

Matysime. Dar savęs tikrai nenurašau. Bet gal atsiras geresnio jaunimo. Dabar yra lietuviška komanda „Staki-Vairas“, gera linkme eina, gal kažkas atsiras per ketverius metus.