Rūpesčių kėlė ne karštis, o kalnai

„Tokiose lenktynėse ką nors patarinėti beprasmiška. Čia reikia elgtis pagal situaciją“, - teigė treneris Kęstutis Česaitis, stebėdamas, kaip Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dviratininkų grupinėse lenktynėse kovoja jo auklėtinis Ramūnas Navardauskas.

Stačių įkalnių ir vingiuotų nuokalnių pilnoje 237,5 km trasoje praėjusių metų pasaulio čempionato prizininkas užėmė 35-ąją vietą tarp 144 startavusių dviratininkų. Daugybe įvairių incidentų - griūčių, dviračių gedimų, pradurtų padangų - paženklintose lenktynėse olimpiniu čempionu tapo belgas Gregas Van Avermaetas, sidabrą iškovojo danas Jakobas Fuglsangas, bronzą - lenkas Rafalas Majka. Ignatas Konovalovas finišavo 65-tas, bet jo rezultatas neklasifikuotas dėl viršyto laiko limito.
 

Nors vienu metu dviratininkus trasoje kepino 36 laipsnių karštis, R.Navardauskui, kaip ir I.Konovalovui tai nekėlė didesnių rūpesčių. Maždaug po šešis litrus vandens per pusseptintos valandos trukusias lenktynes išgėrusiems sportininkams sunkiau sekėsi kovoti ne su saule, o su kalnais. Tačiau po finišo tiek R.Navardauskas, tiek jo treneris buvo geros nuotaikos.
 

O vakare Lietuvos dviratininkai, kantriai atstovėję nemažoje eilėje prie populiaraus greito maisto restorano olimpinio kaimelio tarptautinėje zonoje, ten pat ant pievelės surengė savotišką pikniką su žurnalistais. „Dabar jau galiu pasileisti plaukus“, - juokėsi R.Navardauskas, sekmadienį vakare jau išskrendantis į savo namus Ispanijoje.

Gal net kiek geriau, nei tikėjausi. Galvojau, kad pirmą ratą grupė važiuos daug smarkiau. Bet situaciją palengvino pabėgimas, kai jau per pirmą kalniuką atitrūko grupelė. Tada varžybų veiksmas susidėliojo – iškart buvo aišku, kas dirbs. Galėjome pasisėdėti už lyderių nugaros. Bandėme ir mes su Ignu pradžioje nuvažiuoti, bet po to Ignas vos negriuvo, nes ten tvorelės iš trijų juostų į vieną staiga susiliejo.
 

Aš pats bandžiau spurtuoti į kalniuką nuvažiavus apie 10 km. O pats veiksmas vyko ant kalniuko, nes po jo  per nuokalnę ir įvyko pabėgimas. Nieks nepuolė vytis, o peršokti pas juos būtų buvę labai sunku. Mačiau čekas bandė, bet netrukus grįžo į grupę.

Ne visada norai ir galimybės sutampa. Stigo jėgų. Atkentėjau sunkiąją dalį. Paskui buvo – važiuoji ir jauti, kad viršiji savo limitą, tada kiek atleidi, kad pulsas atsistatytų. Po to vėl ritmą pagauni. Pavyzdžiui, „Sky“ komanda per „Tour de France“ kai važiuoja, visi turi savo limitus. Ir net jei kiti šoka į priekį, jie nereaguoja. Žino, kad fiziškai žmogus negali viršyti ribos ir po to nesustoti atsigauti. Stebuklų nebūna. Mūsų sportas švarėja, gražėja, visi protingiau važiuoja.


 

Mums, kaip ir maratono bėgikams, būna, kad kai pervargsti, kūnas pasišiaušia. Toks jausmas, kad šiurpsta oda, nors ir karšta. Kartais net striukes užsidedame. 

Ir aš, ir Ignas gyvename Ispanijoje. Tad ne kartą teko treniruotis ir prie 40 laipsnių karščio. O šiandien aukščiausia temperatūra buvo 36 laipsniai. Tai jokio šoko nebuvo. Man kai šilta geriau, nei kai šalta. Idealiausias oras – kai apsiniaukę, nelyja ir yra apie 22 laipsnius. Tada gali važiuoti ir važiuoti. 
 

Taip. Kita vertus, labai dažnai būna, kad kuo aukštesnio lygio varžybos, tuo keistesnis trejetas. Visi mato tik favoritus, paskui juos važiuoja. O jie kontroliuoja lenktynes. Bet ir tuo pačiu pavargsta.
 

Gal ir per ilga. Nes jei trasa ilgesnė, nereiškia, kad lenktynės bus įdomesnės. Kaip tik labiau nuspėjama. O kai distancija  140-150 km, tada visi pasileidžia ir jei yra net vienas ar du kalnai, atakuoja net tie, kurie atrodytų negalėtų užkilti. Visi daug drąsiau važiuoja, nes nebijo pavargti. Trumpesnės varžybos žiūrovams būtų įdomesnės. Šiaip dviračių sporto lenktynes galima žiūrėti ne ištisai. Įdomiausia yra pati pradžia ir po to paskutiniai 50 km.