Po pastarojo – ketvirtojo – Lietuvos dviračių maratonų taurės etapo Anykščiuose, vykusio rugsėjo pradžioje, buvo suskaičiuoti rezultatai ir paskelbti nugalėtojai. Vyrų grupėje nugalėjo 28 metų vilnietis Elijus Čivilis, moterų – 23 metų taip pat vilnietė Tatjana Kaliakina. Komandinėje įskaitoje triumfavo „Top Team-Specialized-1“ komanda iš sostinės. Šiemet Lietuvos dviračių maratonų taurės etapai taip pat vyko Druskininkuose, Vilniuje ir Ignalinoje.
Apie augantį dviračių maratonų populiarumą Lietuvoje ir šio augimo trukdžius kalbėjomės su renginio siela ir pagrindiniu organizatoriumi Arūnu Daugirdu, Lietuvos biatlono federacijos prezidentu.
„Į pirmąsias varžybas, kurias organizavome 2002-aisiais, Ignalinos savivaldybės aikštėje susirinko apie 50 dalyvių. Tuomet niekas nemanė, kad viskas išsirutulios į tokį renginį. Dabar daugybė žmonių neįsivaizduoja vasaros be šių maratonų. Kai pernai dėl krizės sumažinome etapų skaičių, sulaukėme nepasitenkinimo, kodėl taip padarėme. Jau atsiranda judėjimas, ir tai džiugina“, – teigė A. Daugirdas.
Kas aktyviau dalyvauja maratonuose – pavieniai dviračių mėgėjai ar organizuoti klubai?
Nuo pavienių mėgėjų iki organizuotų klubų. Šiemet netgi įsitvirtino komandinė įskaita. Klubai kovėsi tarpusavyje. Padarėme tokį dalyką kaip „Maxi“ įskaita. Komanda turi priregistruoti kuo daugiau žmonių, kad, sudėjus jų numintus kilometrus, išeitų kuo didesnė atkarpa. Tiesa, daug komandų šioje įskaitoje dar nebuvo – tik penkios. O komandinėje įskaitoje varžėsi dešimt komandų. To mes tikrai nesitikėjome, manėme, kad taip pat bus apie penkias.
Šiandien apie dviračių varžybas mėgėjams kalbama kaip apie gana naują dalyką, nors minėjote, kad šias varžybas rengiate jau nuo 2002-ųjų. Kaip kiekvienais metais didėjo domėjimasis šiuo renginiu?Žiūrint į kaimynus, pavydas suimdavo, bet tikėjimas, kad bus toks susidomėjimas, koks yra dabar, buvo. Aišku, negali sakyti, kad viskas per vieną dieną pavyko – devyneri metai praėjo. 2009 m. jau apie 800 dalyvių turėjome. Be abejo, Latvijoje ir Estijoje masiškumas per tą laiką sparčiau augo. Lietuviai labai konservatyviai žiūri į tokius dalykus. Ketveri metai praėjo, kol žmonės apskritai tokį dalyką pripažino, o iki tol skynėmės kelią į plačiąją visuomenę, bandydami įtikinti, kad tai, ką darome, skirta ne profesionaliems sportininkams, o visiems. Tas ėjimas į priekį iš pradžių buvo labai atsargus, nors dalyvių kasmet dvigubėjo – 50, 100, 200... Kadangi dalyvių skaičius augo tokia progresija, ėmėme rengti du etapus, vėliau – tris, rekordas – keturi etapai. Pernai dėl krizės buvome sumažinę iki trijų, šiemet – vėl keturi.
Sakote, kad nuo pat pradžių pavydėjote latviams ir estams. Kodėl kaimynai šioje srityje nuėjo toliau?
Viską rėmėjai padarė. Užsienyje jau seniai šį dalyką pasigavo stambios bendrovės – bankai, draudimo bendrovės... Latvijoje du maratonai konkuruoja tarpusavyje. Vienas susideda iš penkių etapų, ir kitas iš tiek pat. Iš viso – dešimt etapų šiltuoju sezonu, jei ne daugiau. Tai renginiai, į kuriuos susirenka nuo 1 500 iki 3 000 dalyvių. Mes nesuvokiame tokių skaičių. Jiems tai jau per daug. Kelia dalyvio mokestį, įrengia sudėtingesnes trasas – vis tiek daug žmonių registruojasi. Ten dviračių sporto renginiai labai smarkiai reklamuojami. Žmonės yra pajutę tą smagumą. Latvijoje ir Estijoje vasarą vos ne kas trečią automobilį galima pamatyti su dviračiais ant bagažinės ar stogo. Sutinku, kad Lietuvoje dviračių taip pat daugėja, bet ne tokiu tempu.
Jei Lietuvoje atsirastų stambus rėmėjas, kuris sezonui skirtų bent 100 tūkst. litų, pusę šios sumos paskyrus renginiui viešinti, dalyvių skaičius akimirksniu išaugtų dar 30–40 procentų. Pinigai daro propagandą. Tai priežastis, kodėl Lietuvoje krepšinis taip aukštai.
Lietuvoje nėra stambių rėmėjų, negalime jų prikalbinti. Vaikštome ir sakome, žiūrėkite, ką latviai daro. Kodėl tas pats bankas Latvijoje ir Estijoje remia, tam skiria šimtus tūkstančių litų, o Lietuvoje – ne? Atsakymas dažniausiai būna vienas ir tas pats – krepšinis. Sako, tokia strategija, kitas požiūris. Netgi pažįstamas verslininkas gali taip pasakyti. Visi žiūri tik į krepšinį ir mano, kad tik parama krepšiniui atsiperka. Bet juk kaimynai įrodė, kad gali būti ir kitaip.
Renginio kokybe nuo latvių ar estų beveik neatsiliekame, galbūt apskritai neatsiliekame. Turime tą pačią elektroninę sistemą, trasų parengimas ir reljefas ne ką prastesnis. Ignalinos etapas turi tiek įkalnių ir nuokalnių, kiek nė vienas etapas Latvijoje neturi. Jau kiek metų patys latviai atvažiuoja į mūsų renginius. Taip pat atvažiuoja lenkų, ukrainiečių, rusų...
Visą interviu su Arūnu Daugirdu skaitykite kitame laikraščio "Sportas" numeryje (spalio 6 d., trečiadienis).