Visas gyvenimas - pėsčiomis

Daugkartinis Lietuvos sportinio ėjimo čempionas kaunietis Vytautas Žurnia, liepos 4-ąją paminėjęs savo 75-erių jubiliejų, savo gyvenimo neįsivaizduoja be sporto. 

Paprašytas prisiminti ryškiausius gyvenimo pėdsakus, jubiliatas sako: „Sunku viską ir prisiminti, tačiau kai kurie momentai yra įstrigę ir iki šių dienų.“

Gimiau ir jaunystę praleidau Kauno pakraštyje, Zuikinėje.  Nežinau,  kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei nebūčiau pamatęs Lietuvos ir Leningrado lengvosios atletikos mačo Sporto kombinato stadione (dabar - S. Dariaus ir S. Girėno stadionas). 
 

Mane sužavėjo ėjikų startai. Neturėdamas apie techniką žalio supratimo, grįžęs namo, vakare,  kai niekas nematė, pabandžiau žvyrkeliu pažingsniuoti. 

Kai Panemunės 13-osios vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas Lionginas Kulikauskas mokyklos septintokams surengė ėjimo varžybas. 
 

Buvau tarp lyderių ir jis mane nukreipė pas lengvosios atletikos trenerį Alfonsą Vietriną. Tačiau daugiausia teko bėgioti. 

Su sportiniu ėjimu tvirtai  susidraugavau 1958–aisiais, kai ėjimo trenerio Juozo Šliažo iniciatyva buvo organizuotos „Sporto“ laikraščio ėjimo taurės varžybos. 

Treneris mane priėmė į ėjikų grupę, kurioje treniravosi sporto meistrai Aleksandras Medvedevas, Eduardas Salmanavičius, Jonas Kiseliovas ir kt. 

Kai man sukako 16 metų ir gavau pasą, tėvas man sako: „Sūneli, sunku gyventi, gal eisi dirbti?“. Ką gi, neprieštaravau – įsidarbinau radijo gamykloje, įgijau šaltkalvio specialybę. 

Buvo sunku suderinti treniruotes, darbą bei mokslą vakarinėje mokykloje. Bet suspėdavau visur. Baigęs vidurinę, įstojau į LKKI (dabar – Lietuvos sporto universitetas).


 

15 metų. Buvo nemažai džiaugsmo akimirkų, bet ir neapsieita be nesėkmių. Buvau dukart SSRS žiemos pirmenybių laimėtojas, einant 15 km nuotolį, gerinau pasaulio uždarų patalpų rekordą 10 km distancijoje. 
 

Buvau kviečiamas į SSRS rinktinės treniruočių stovyklas, kur teko treniruotis su pasaulinio lygio ėjikais, dukart olimpiniu čempionu Vladimiru Golubničiu,  pasaulio čempionu Venjaminu Soldatenka, Genadijumi Agapovu, kitais.

Tačiau patekti į SSRS rinktinę nepavyko, tačiau įgijau gerą patirtį. Kaip pradėjau rimtai treniruotis ir dalyvauti „Sporto“ laikraščio taurės varžybose, taip ir baigiau savo sportinę karjerą jose. Šiose varžybose dalyvavau net 16 kartų.

1963-aisiais baigiau LKKI  ir pradėjau dirbti tuomečiame Kauno politechnikos institute dėstytoju-treneriu. Laikas greitai bėga ir nepajutau, kad dėl pensinio amžiaus reikia palikti šią darbovietę, nors ir buvau kupinas jėgų. 

Prieš kelerius metus su žmona, buvusia bėgike sprintere  Rita Petrikaite atšventėme auksines vestuves. 

Užauginome dukrą Daivą, kuri bandė sekti tėvų pėdomis, tačiau, baigusi Vilniaus universitetą, tapo filologe. 

Vasaras dažnai praleidžiame Labanore pas draugus, kur žiemai pasirūpiname grybais, uogomis. O kaip kaime gali apsieiti be pirtelės prie Lakajos upelio? 

Pabuvę savaitę, kitą gamtoje, gryname ore „pasikraunam“ teigiamų emocijų geram mėnesiui. 
 

Grįžtant į namus pakeliui visados užsukame į Mindūnus (Molėtų r. ) pas garsų stajerį Kęstutį Orentą, kuris ten turi sodybą. Drauge prisimename malonias sportavimo laikų akimirkas. Grožiuosi jo išdrožtomis skulptūromis. 

Kaip prisiminė Kęstutis, vienas jo nedidelis meno kūrinys iškeliavo į Tarptautinį  olimpinį komitetą. Jis buvo įteiktas tuometiniam prezidentui Juanui Antonio Samaranchui, kai jis lankėsi mūsų šalyje.

Taip ir bėga mano, pensininko dienos. Man judėjimas, kaip liaudis sako, įaugęs į kraują. Be mankštos, baseino, pirties neįsivaizduoju savo gyvenimo. Aišku, kol leidžia sveikata, o ji, kaip ir mašina, su amžiumi kelia įvairių rūpesčių. 

Nepraleidžiu Kaune rengiamų lengvosios atletikos varžybų. Esu kviečiamas teisėjauti sportinio ėjimo renginiuose Kėdainiuose, Alytuje, Druskininkuose, Birštone.