Galvosūkiai karjeros kryžkelėje

Net ir kamuojama kelio traumos, Erika Kliokmanaitė beveik be keitimų rungtyniavo Alytuje vykusiame Europos moterų tinklinio čempionato atrankos turnyre. Šiose varžybose Lietuvos tinklininkės pralaimėjo visas trejas rungtynes: Juodkalnijai 1:3, Bosnijai ir Hercogovinai bei trečiosioms prizininkėms norvegėms po 2:3.

188 cm ūgio tinklininkė neslėpė, kad jai šis sezonas labai sudėtingas: prieš 11 savaičių atlikta menisko operacija. Ne itin sudėtinga, tačiau per anksti pradėta reabilitacija ir dabar Alytuje sportininkė žaidė ištinusiu ir skaudančiu keliu.

„Pradėjau galvoti, kad gal jau laikas kabinti sportbačius. Bet vis dar noriu žaisti. Šiemet per Belgijos čempionatą laimėjau bronzos medalį, atstovavau „Charleroi Dauphines“ klubui“, – pasakoja E. Kliokmanaitė.

Po turnyro Alytuje sportininkė išskrido į Ispaniją, kur nedideliame L’Ametljos de Maro miestelyje, netoli Taragonos, jau 16 metų gyvena jos mama, o netoliese, Ljeidoje, įsikūręs sportininkės draugas, buvęs tinklininkas Rubenas, su kuriuo praėjusių metų rudenį susipažino viename iš paplūdimio turnyrų.

„Į Ispaniją grįžtu su didele nuoskauda širdyje. Per rungtynes su norvegėmis iš eilės dukart nepriėmiau labai svarbių komandai kamuolių. Aš juos prisiminsiu visą savo gyvenimą“, – prieš išvykdama kremtasi Erika.

Baigėsi salės tinklinio sezonas. Ar dalyvausi paplūdimio varžybose?
Lietuvoje paplūdimio tinklinio nežaidžiu, poroje su este Kadri Puri dalyvauju Katalonijos čempionate. Dukart tapome čempionėmis, o praėjusiais metais buvome antros.

Buvau kalbinama žaisti ir Lietuvoje, bet iki galo nesusitariau su Lietuvos tinklinio federacija. Žaisti paplūdimyje man patinka net labiau nei salėje.

Kaip vertini mūsų paplūdimio tinklinio lyderių Monikos Povilaitytės ir Ievos Dumbauskaitės žaidimą?
Labai šaunus duetas, noriu, kad merginos patektų į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. 2014-aisiais dalyvavau Rytų Europos tinklinio čempionate (EEVZA) Vilniuje ir su Monika Šalkute užėmėme trečią vietą. Labiau norėjau aikštelėje susitikti su Monika ir Ieva, bet kol kas neteko.

Kiek metų jau žaidi tinklinį?
16–17 metų. Mano pirmoji trenerė – kaunietė Edita Simonavičienė. Iš pradžių nenorėjau žaisti tinklinio, bet mama, praeityje irgi neblogo meistriškumo tinklininkė Vida Veličkaitė, mane nusivedė į sporto salę ir pradėjau žaisti. Po to patekau į Lietuvos jaunimo rinktinę ir dalyvavau Europos čempionato atrankos varžybose Maskvoje.

Gal penkis ar šešis kartus pavyko tapti Lietuvos moterų čempione. Labai džiaugiausi, kad po 20 metų pertraukos pagaliau suburta šalies moterų tinklinio rinktinė, į kurią buvau pakviesta ir aš.



Tavo sportinėje karjeroje – daug užsienio klubų. Kur teko rungtyniauti?
Dar studijuodama Lietuvos kūno kultūros akademijoje, pasiėmiau akademines atostogas ir per savo gimtadienį išskridau į Ameriką mokytis ir žaisti. Man tada buvo 22-eji. Mokiausi Sent Čarlso – nedidelio miesto prie Sent Luiso Misūrio valstijoje – universitete.

Studijavau kartu su Sauliumi Matikoniu, jis dabar yra Lietuvos moterų rintinės vyriausiosios trenerės asistentas. Užsimezgė mudviejų draugystė, bet dabar su Sauliumi esame tik puikūs draugai. Amerikoje praleidau pusketvirtų metų, baigiau universitetą. Ten studijuodama, grįždavau į namus ir baigiau Kūno kultūros akademiją.

Tačiau Amerikoje taikomos labai griežtos taisyklės: kai baigi universitetą, nebegali žaisti, todėl ten salėje rungtyniavau vos vieną sezoną. Kadangi mano mama gyvena Ispanijoje, vykdavau jos aplankyti. Ten iš pradžių žaidžiau paplūdimio tinklinį, o vėliau ir salės, porą sezonų atstovavau Ispanijos „Aro“ komandai.

Po to rungtyniavau Švedijos „Katrineholm“ klube, kurį ne vienerius metus treniravo dabartinė Lietuvos moterų rinktinės vyriausioji trenerė Daiva Simokaitienė, bet tuo metu, kai žaidžiau šioje komandoje, ji buvo padariusi pertrauką. Vėliau pusę sezono praleidau Lietuvoje, atstovavau Jonavos „Achemai“, ir pusę – Turkijoje. Porą metų rungtyniavau Prancūzijoje ir metus Belgijoje.

Kur labiausiai patiko žaisti?
Kiekviena šalis itin skirtinga. Labai patiko Belgijos klubo treneris Pascualis Saurinas, jis yra Ispanijos moterų rinktinės strategas. Iš jo daug ko išmokau, sukaupiau patirties. Prancūzijoje žaidėjos buvo apgaubtos dėmesiu.

Mūsų antrojoje lygoje bankrutavo keli klubai, tačiau žaidėjoms valstybė sumokėjo visus pinigus. Kaip šalis patiko Turkija. Išmokau daug kalbų: kalbu ispaniškai, angliškai, o nuo vaikystės – rusiškai. Buvo didelis stimulas išmokti rusų kalbą, nes tėvai, nuo manęs slėpdami visas paslaptis, tarpusavyje stengdavosi kalbėti rusiškai, kad nesuprasčiau.

Ar žaisdama užsienio klubuose tapai turtinga?
Žaidžiau ne paties aukščiausio lygio tinklinį, tačiau pinigų pragyvenimui pakako. Vasarą grįždavau į Ispaniją ir padėdavau mamai darbuotis jos vasaros restorane. Sukdavausi tarp paplūdimio tinklinio ir restorano, pinigais tikrai negaliu švaistytis. Tinklinį žaidžiu ne dėl pinigų, bet dėl to, kad jis man patinka.

Tapai Belgijos čempionato medalininke, ar ir kitais metais vėl rungtyniausi tame pačiame „Charleroi Dauphines“ klube?
Ten nebenoriu žaisti. Pastaruosius du mėnesius dėl menisko traumos praleidau ant atsarginių suoliuko. Norėčiau išbandyti ką nors kita, bet stabdo kelio problemos. Esu kryžkelėje: ar žaisti tinklinį toliau, ar nutraukti savo sportinę karjerą.