Pamokos – ir rinktinei, ir organizatoriams

Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika nemato tragedijos, kad mūsų šalies moterų rinktinė nepateko į tolesnį Europos čempionato stapą. Alytuje vykusiame pirmame atrankos etape lietuvės pralaimėjo visus tris susitikimus ir liko ketvirtos.

Lietuvos tinklininkių tikslas buvo patekti į kitą varžybų etapą, tačiau jis nebuvo pasiektas. Tad kaip reikėtų vertinti pasirodymą? „Tas tikslas buvo netoli, bet mūsų tinklininkės pralaimėjo praktiškai laimėtas rungtynes norvegėms. Žaidėjoms trūksta patirties, jos per anksti patikėjo pergale. Taip daryti per tokio rango varžybas negalima. Tačiau nematau nieko tragiško, kad mūsų  rinktinė kovas baigė jau pirmame etape. Dauguma žaidėjų jaunos. Tinklininkės gavo gerą pamoką ir, tikiuosi, per 2018-ųjų atrankos varžybas jos tokių klaidų nedarys“, - sako LTF generalinis sekretorius. 

Trys mūsų žaidėjos pastarąjį sezoną rungtyniavo užsienyje: Belgijoje žaidė Erika Kliokmanaitė, Amerikoje – Monika Šalkutė, o Prancūzijoje – Neringa Grikštaitė. Ar tai neatsiliepė rinktinės pasirengimui?
Šios tinklininkės rungtyniavo aukštesniame lygyje nei Lietuvos čempionatas ar Baltijos lyga. Jos prie rinktinės prisijungė būdamos geros sportinės formos ir rinktinei labai daug padėjo.

Trenerė Daiva Simokaitienė, kiti mūsų tinklinio specialistai akcentavo, kad rinktinė stokojo jėgos, gero fizinio pasirengimo. Ar rinktinė turėjo fizinio pasirengimo trenerį?
Fizinio parengimo treneris, žinoma, labai reikalingas. Tačiau rinktinę suburiama likus daugiausia vienam mėnesiui iki varžybų. Per tiek laiko fizinio parengimo treneris kalnų nenuvers. Tinklininkės visą sezoną fiziškai turi stiprėti klubuose. Todėl mums labai svarbu, kad kuo daugiau mūsų klubų žaistų bent jau Baltijos lygoje ir ten kovotų dėl pirmų vietų.

Jėgos mūsų rinktinė tikrai stokojo, jos ypač trūko jaunoms žaidėjoms. Rinktinė pirmąsias dvi partijas žaidė kaip iš natų, visa jėga. Tačiau po to, tarsi norėdamos pailsėti, atsipalaiduodavo ir leisdavo varžovėms perimti iniciatyvą.

Kas iš žaidėjų atrankos turnyre labiausiai nudžiugino?
Labai gerai žaidė Monika Šalkutė, kuri save pateisino visiškai. Ji Amerikoje baigė mokslus ir žada grįžti į Lietuvą.

Čempionatas išryškino, kad rinktinė teturi vieną ryškesnę jungiančiąją žaidėją jonavietę Raimondą Strelkauskaitę, kuriai šis atrankos turnyras susiklostė ne itin sėkmingai. Kaip spręsite kamuolių kėlėjų problemą?
Raimonda – vyresnio amžiaus žaidėja, jai jokiu būdu negaliu priekaištauti. Jonavietė jau buvo atsisveikinusi su tinkliniu, tačiau pusmetį vėl pasitreniravo ir buvo pakviesta į šalies rinktinę.

Geros pamainos nėra, jungiančiosios žaidėjos – didelė rinktinės problema. Rinktinėje kamuolius dar skirstė Akvilė Kontvainaitė, kuriai trūksta patyrimo.



Išugdyti gerą jungiančiąją žaidėją reikia laiko, per metus jos neparengsi.  Kita vertus, rinktinė neparengs kamuolių kėlėjos.

Labai tikiuosi, kad gerą jungiančiąją žaidėja užaugins Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijoje suburta jaunų gabių tinklininkių iš visos Lietuvos grupė. Šias žaidėjas subūrėme tam, kad rinktinei būtų ugdoma pamaina ir ji galėtų pasipildyti jaunomis žaidėjomis.

Jaunosios tinklininkės kitąmet sausio mėnesį jau dalyvaus pirmosiose oficialiose varžybose – Europos jaunių  čempionato atrankos varžybose.

O kodėl Šiauliuose sporto gimnazijoje suburti tik vaikinai, o merginos ne?
Šiauliuose nėra merginų grupių, todėl turėjome rinktis Kauną, kur puoselėjamos gražios moterų tinklinio tradicijos. Šiauliuose būtų sudėtinga suburti merginų komandą.

Dar ne taip seniai gražią iniciatyvą parodė Lietuvos tinklinio federacija, kuri į šalies čempionato finalinį turnyrą užsakė kelis autobusus ir iš visos Lietuvos atvežė  tinklinio mėgėjus pasižiūrėti kovų. Kodėl to nepadarėte dabar, nes Alytaus sporto rūmuose žiūrovų nebuvo daug?
Šie metai mums labai sunkūs, finansinės galimybės neleido to padaryti. Šio Europos čempionato atrankos turnyro Lietuvoje mes neplanavome.

Tačiau jį gavome burtų keliu. Kai buvo traukiami burtai, mes ištraukėme, jog varžybos vyks Lietuvoje.

Mums reikėjo už viską mokėti: viešbučius, maitinimą, sporto salę. Mums tai buvo labai skausminga.

Kitais metais mūsų moterų ir vyrų tinklinio rinktinės niekur nedalyvaus, bus galima komplektuoti naujas komandas.

Kodėl pasirinkote Alytų, juk rinktinėje nežaidė nė viena alytiškė?
Alytiškiai mums pasiūlė geriausias sąlygas. Jeigu varžybos būtų vykusios Kaune, žiūrovų tikrai būtų susirinkę daugiau. Bet viskas būtų kainavę daug brangiau.

Alytus – tinklinio miestas, todėl pasitikėjome alytiškiais. Čempionato atrankos turnyrą organizavome pirmą kartą, gavome gerų pamokų.  

Federacija neturėjo pretenzijų rinktinės vyr. trenerei Daivai Simokaitienei,  vadinasi, ją kalbinsite dirbti ir toliau?
Kalbėjomės su ja, tačiau nepriėmėme jokių sprendimų. Ši trenerė rinktinei labai reikalinga ir, manau, jos kandidatūrą palaikys ir kiti.

Kai Daiva stojo už rinktinės vairo, matosi komandos progresas. Nematau prasmės ją keisti, jokių perversmų trenerių štabe neplanuojame daryti.

Manau, kad Daiva sutiks toliau vadovauti Lietuvos moterų tinklinio rinktinei ir mes tuo džiaugsimės.