| Marytė Marcinkevičiūtė | 2016 m. gegužės 23 d. 19:37 |
Ryžto ir kovingumo netrūko, bet stigo jėgų
Lietuvos moterų tinklinio rinktinės trenerė Daiva Simokaitienė dar nežino, ar liks prie komandos vairo.
Nepatekus į Europos moterų tinklinio čempionato tolesnes varžybas, Lietuvos tinklinio federacija rinktinės vyr. trenerei Daivai Simokaitienei priekaištų neturėjo.
Kai per Europos moterų tinklinio čempionato atrankos varžybas Alytuje mūsų šaliesrinktinė, pirmaudama 2:0 ir turėdama pranašumą trečiojoje partijoje, pralaimėjo svarbiausias rungtynes norvegėms 2:3, rinktinės strategė D. Simokaitienė buvo ypač nusiminusi.
„Komanda palūžo psichologiškai, nes žinojo, kad šias rungtynes reikia būtinai laimėti. Per paskutines tris partijas rinktinei ypač trūko tikslių jungiančiosios žaidėjos veiksmų. Komanda stokojo galingų baigiamųjų smūgių puolimo linijoje, žaidėjoms pritrūko ištvermės. Matau daug ko taisytino mūsų tinklinio klubuose“, - po rungtynių kalbėjo Švedijoje gyvenanti ir dirbanti mūsų rinktinės vyr. trenerė D. Simokaitienė.
Komandos strategė prabilo ir apie tai, kad nežinanti, ar kitais metais ji sutiks vadovauti Lietuvos moterų tinklinei rinktinei.
Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika teigė, kad, nepaisant nesėkmių, būtų gaila, kad rinktinę paliktų ši patyrusi tinklinio specialistė, į komandą įnešusi daug naujovių ne tik žaidime, bet žaidėjų tarpusavio santykiuose.
„Rinktinė tapo kumščiu, draugiškai gyveno visas tris varžybų dienas ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų. Žaidėjos po kiekvieno laimėto ar pralaimėto taško subėgdavo į vieną krūvą, taip rodydamos vienybę. O trenerė pašokdavo į viršų po kiekvieno sėkmingo smūgio. Žaidėjos nereikšdavo pretenzijų viena kitai dėl padarytos klaidos. Garbingai kovodavo iki pačios pabaigos, iki paskutiniojo teisėjo švilpuko“, - sakė J. Lapeika.
Lietuvos tinklinio federacija prieš mačą su Bosnija ir Hercogovina kalbėjo su D. Simokaitienė ir prašė jos nepalikti rinktinės, kuri po ilgos pertraukos buvo suburta tik 2014-aisiais, ir toliau jai vadovauti. Tačiau trenerė ir po paskutinių pralaimėtų rungtynių bosnėms (2:3) negalėjo pasakyti, ar ji liks toliau vadovauti rinktinei, ar ne.
Trenerė džiaugėsi, jog jos vadovaujama rinktinė sugebėjo susikaupti po skaudaus pralaimėjimo norvegėms. „Pirmą sykį pamačiau gražų tinklinį. Nors ir laimėjome pirmąsias dvi partijas, tačiau tolesnė kova parodė, kad mes už Bosnijos ir Hercogovinos tinklininkes esame silpnesnės. Šįkart mūsų žaidėjos pagirtinai kovojo ir ketvirtą, ir penktą partijas. Tačiau mums trūksta jėgos, galingų smūgių į grindis“, - sakė D. Simokaitienė.
Tad ką reikėtų daryti, kad tos jėgos atsirastų?
Tai – užduotis tinklinio klubų treneriams, kurie per pratybas žaidėjas turėtų stiprinti fiziškai. Tarkime, Bosnijos ir Hercogovinos tinklininkės smūgiuoja vyriškai, net grindys dreba.
Gi visų mūsų tinklininkių yra silpna pečių juosta. Kai žaidėjos patenka į Lietuvos nacionalinę rinktinę, per vieno mėnesio treniruočių stovyklą tos jėgos nesukaupsi. Jėgą reikia kaupti visus metus.
Kartelę užsikėlėte aukštai, norėjote pogrupyje užimti antrą vietą ir patekti į tolesnes varžybas, tačiau nepavyko. Nusiminėte?
Kartelę visą laiką reikia kelti kuo aukščiau, kad žaidėjos turėtų stimulą tobulėti ir eiti į priekį, siekti dar geresnių rezultatų.
Ar gali teigti, kad Lietuvos moterų tinklinio rinktinė bręsta, tobulėja?
Tikrai bręsta. Į aikštelę jau išbėgo ir jaunosios Rūta Staniulytė, Gintarė Mackevičiūtė, kurios save pateisino.
Rinktinė nepasiekė pergalių, bet Lietuvos tinklinio federacija tau priekaištų neturi, vadinasi, viskas gerai?
Gal, stengiausi, dirbau, kiek galėjau. Tuoj pat po čempionato išvykstu į Švediją, kur manęs laukia darbas mokykloje.
Kai rengėmės Europos čempionato atrankos turnyrui, pasiėmiau neapmokamų atostogų.
Šiemet nutariau netreniruoti Švedijos tinklinio klubų, dirbsiu tik mokykloje. Noriu padaryti pertrauką. Pas mane viskas keičiasi, nežinau, kas bus rytoj.
Kitąmet Lietuvos moterų tinklinio rinktinei nebus jokių varžybų. Siekiant, kad rinktinė egzistuotų, mums būtinai reikalingi mažiausiai du tarptautiniai turnyrai.
Kai per Europos moterų tinklinio čempionato atrankos varžybas Alytuje mūsų šaliesrinktinė, pirmaudama 2:0 ir turėdama pranašumą trečiojoje partijoje, pralaimėjo svarbiausias rungtynes norvegėms 2:3, rinktinės strategė D. Simokaitienė buvo ypač nusiminusi.
„Komanda palūžo psichologiškai, nes žinojo, kad šias rungtynes reikia būtinai laimėti. Per paskutines tris partijas rinktinei ypač trūko tikslių jungiančiosios žaidėjos veiksmų. Komanda stokojo galingų baigiamųjų smūgių puolimo linijoje, žaidėjoms pritrūko ištvermės. Matau daug ko taisytino mūsų tinklinio klubuose“, - po rungtynių kalbėjo Švedijoje gyvenanti ir dirbanti mūsų rinktinės vyr. trenerė D. Simokaitienė.
Komandos strategė prabilo ir apie tai, kad nežinanti, ar kitais metais ji sutiks vadovauti Lietuvos moterų tinklinei rinktinei.
Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika teigė, kad, nepaisant nesėkmių, būtų gaila, kad rinktinę paliktų ši patyrusi tinklinio specialistė, į komandą įnešusi daug naujovių ne tik žaidime, bet žaidėjų tarpusavio santykiuose.
„Rinktinė tapo kumščiu, draugiškai gyveno visas tris varžybų dienas ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų. Žaidėjos po kiekvieno laimėto ar pralaimėto taško subėgdavo į vieną krūvą, taip rodydamos vienybę. O trenerė pašokdavo į viršų po kiekvieno sėkmingo smūgio. Žaidėjos nereikšdavo pretenzijų viena kitai dėl padarytos klaidos. Garbingai kovodavo iki pačios pabaigos, iki paskutiniojo teisėjo švilpuko“, - sakė J. Lapeika.
Lietuvos tinklinio federacija prieš mačą su Bosnija ir Hercogovina kalbėjo su D. Simokaitienė ir prašė jos nepalikti rinktinės, kuri po ilgos pertraukos buvo suburta tik 2014-aisiais, ir toliau jai vadovauti. Tačiau trenerė ir po paskutinių pralaimėtų rungtynių bosnėms (2:3) negalėjo pasakyti, ar ji liks toliau vadovauti rinktinei, ar ne.
Trenerė džiaugėsi, jog jos vadovaujama rinktinė sugebėjo susikaupti po skaudaus pralaimėjimo norvegėms. „Pirmą sykį pamačiau gražų tinklinį. Nors ir laimėjome pirmąsias dvi partijas, tačiau tolesnė kova parodė, kad mes už Bosnijos ir Hercogovinos tinklininkes esame silpnesnės. Šįkart mūsų žaidėjos pagirtinai kovojo ir ketvirtą, ir penktą partijas. Tačiau mums trūksta jėgos, galingų smūgių į grindis“, - sakė D. Simokaitienė.
Tad ką reikėtų daryti, kad tos jėgos atsirastų?
Tai – užduotis tinklinio klubų treneriams, kurie per pratybas žaidėjas turėtų stiprinti fiziškai. Tarkime, Bosnijos ir Hercogovinos tinklininkės smūgiuoja vyriškai, net grindys dreba.
Gi visų mūsų tinklininkių yra silpna pečių juosta. Kai žaidėjos patenka į Lietuvos nacionalinę rinktinę, per vieno mėnesio treniruočių stovyklą tos jėgos nesukaupsi. Jėgą reikia kaupti visus metus.
Kartelę užsikėlėte aukštai, norėjote pogrupyje užimti antrą vietą ir patekti į tolesnes varžybas, tačiau nepavyko. Nusiminėte?
Kartelę visą laiką reikia kelti kuo aukščiau, kad žaidėjos turėtų stimulą tobulėti ir eiti į priekį, siekti dar geresnių rezultatų.
Ar gali teigti, kad Lietuvos moterų tinklinio rinktinė bręsta, tobulėja?
Tikrai bręsta. Į aikštelę jau išbėgo ir jaunosios Rūta Staniulytė, Gintarė Mackevičiūtė, kurios save pateisino.
Rinktinė nepasiekė pergalių, bet Lietuvos tinklinio federacija tau priekaištų neturi, vadinasi, viskas gerai?
Gal, stengiausi, dirbau, kiek galėjau. Tuoj pat po čempionato išvykstu į Švediją, kur manęs laukia darbas mokykloje.
Kai rengėmės Europos čempionato atrankos turnyrui, pasiėmiau neapmokamų atostogų.
Šiemet nutariau netreniruoti Švedijos tinklinio klubų, dirbsiu tik mokykloje. Noriu padaryti pertrauką. Pas mane viskas keičiasi, nežinau, kas bus rytoj.
Kitąmet Lietuvos moterų tinklinio rinktinei nebus jokių varžybų. Siekiant, kad rinktinė egzistuotų, mums būtinai reikalingi mažiausiai du tarptautiniai turnyrai.