| Marytė Marcinkevičiūtė | 2016 m. balandžio 19 d. 08:51 |
Vienintelis Seimo tinklininkas
Seimo narys M.Zaščiurinskas - apie turtingiausią šalies tinklininką, trenerių reiklumą, požiūrį į legionierius, netikėtas mašinos parkavimo problemas.
Kauno halėje Lietuvos tinklinio čempionato finalinį turnyrą abi dienas stebėjęs Seimo narys kaunietis Mečislovas Zasčiurinskas teigia: „Mane Kauno halėje pamatėte neatsitiktinai. Su hale ir tinkliniu susiejau labai daug metų. Puikiai prisimenu čia vykusias pirmąsias tinklinio varžybas. Tada buvo surengtas vyrų komandų turnyras, kuriame žaidė ir to meto tinklinio žvaigždė, sporto meistras Gerardas Šauklys.
Pranešėjas, pristatinėdamas komandas, paskelbė, kad dabar į tinklinio aikštelę išbėgs tarptautinės klasės sporto meistras Arvydas Macas. Visa halė nuščiuvo, nes tinklinio gerbėjai žinojo, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo tokio lygio tinklininko. O Arvydas iš tiesų buvo tarptautinės klasės sporto meistras, tik ne tinklinio, o radijo ryšio trumposiomis bangomis“, - prisiminė Mečislovas Zasčiurinskas.
Ar ir tada, sovietmečiu, Kauno halėje tinklinio rungtynių susirinkdavo stebėti tiek daug žiūrovų?
Ne, gerokai mažiau nei dabar. Labai smagu, kad dabar abi dienas halė buvo pilna žiūrovų, kurie buvo aktyvūs sirgaliai.
Finalas buvo puikus: ir moterų, ir vyrų komandos žaidė po penkias partijas, o moterims prireikė ir auksinio seto.
Lietuvoje auga nauja tinklininkų karta. Visada sakiau ir sakysiu, kad tinklinis - geriausia ir gražiausia sporto šaka. Man jis – labiausiai prie širdies.
Žinoma, gerbiu ir futbolą, rankinį, kitas sporto šakas. Tiesa, nuo krepšinio pamažu tolstu, manęs jis nelabai traukia.
Esu didelis Lietuvos patriotas ir man nepatinka, kai mūsų klubinėms komandoms atstovauja nemažai legionierių, o lietuvių jose mažai.
Lietuva garsėja savo klubiniais pasiekimais, labai geri mūsų treneriai. Tačiau dabar tokie laikai: mūsų treneriai išugdo sportininką, o jis išvažiuoji atstovauti kitos šalies klubams.
Kas jus jaunystėje treniravo?
Pirmasis mano treneris buvo Gerardas Šauklys. Tada mokiausi 1-oje vidurinėje mokykloje, buvau vienuolikmetis.
Mūsų treneris buvo griežtas ir reiklus. Per treniruotes buvo didelė tvarka, treniravomės pakankamai daug.
Treneris mus versdavo gerai mokytis, tikrindavo pažymių knygutes. Dabar jau šviesaus atminimo Gerardas Šauklys mėgdavo pabrėžti, kad ne tada tapsi geru žaidėju, kai per treniruotę daug dirbsi ir prakaituosi, bet, kai jau nieko negali daryti, dar 10-15 minučių smūgiuosi kamuolį per tinklą. Būtent tas priedas ir padeda labiau tobulėti.
Ar pavyko tapti Lietuvos čempionu?
Esu Lietuvos jaunučių, jaunių, suaugusiųjų čempionas. Žaidžiau Kauno „Sakalo“, „Šilko“ komandose, rungtyniavusiose SSRS pirmoje lygoje, aukso medalius per Lietuvos čempionatus laimėjau kelis sykius. Žaidžiau puolėjo pozicijoje, komandose buvau ketvirtasis numeris.
1963–aisiais atstovavau Lietuvos moksleivių rinktinei ir dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje Volgograde.
Ką galite pasakyti apie šiemetinį Lietuvos čempionatą?
Malonu, kad naujoji Lietuvos tinklinio federacija finalinį turnyrą surengė jaukioje Kauno halėje, kuri labai tinka tinkliniui.
Čempionatas buvo puikiai organizuotas. Tačiau viena problema vis dėl to buvo: kai į halę sugužėjo tiek daug žiūrovų, buvo sunku netoli pasistatyti mašiną (šypsosi ... ).
Smagu, kad Lietuvoje atsirado nauja tinklinio pakraipa: paplūdimio tinklinis, apie kurį anksčiau mes nė svajoti nesvajojome.
Paplūdimio tinklininkai geriau taiko rinkodaros principus, jie suranda rėmėjų. Išaugo ir didelio meistriškumo žaidėjos Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė, kurios netgi siekia kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Ar čempionate turėjote savo numylėtinį žaidėją?
Ne, nieko nenorėčiau išskirti. Išskirtinis bruožas – didelis žaidėjų kovingumas, kuris žavėjo ne mane vieną. Kamuolys ilgai išsilaikydavo ore, nebuvo taip: priima žaidėjas kamuolį, jį perduoda jungiančiajam žaidėjui, šis - puolėjui, kuris galingu smūgiu drebina salės grindis. Dabar atskirais momentais buvo tikri grožio spektakliai.
Finaliniame turnyre nebuvo nė vienos Kauno vyrų komandos, ar nenuliūdino?
Žinoma, nuliūdino. Tačiau dabar parengti gero lygio komandą nėra lengva. Reikalingos lėšos, rėmėjai, visur reikia mokėti.
Tarp kitko, ir mano sportavimo laikais buvo rėmėjai. „Šilką“ rėmė Šilko kombinatas, „Sakalą“ - Kauno profsąjungos.
Beje, atskleisiu vieną paslaptį: Kaune tinklinio treniruotes ne vienerius metus lankė žmogus, kuris valdo didžiausius turtus šalyje – Lietuvos banko valdytoją Vitą Vasiliauską.
Turime ir Seimo narį, jaunystę žaidusį tinkliniui.
Taip, Seime esu vienintelis tinklininkas, daugiau tinklinio niekas nežaidė ir būtų sudėtinga suburti seimūnų komandą.
Ar sulauksime akimirkos, kada Lietuvos tinklininkai pateks į Europos čempionato finalinį turnyrą?
Labai norėjau sulaukti. Stebėjau įrašą, kada per pasaulio čempionatą žaidė aukso medalių laimėtojų lenkai. Prisiminiau laikus, kai mes anksčiau žaisdavome su Lenkijos „Legia“, - nieko ypatingo lenkai nedemonstravo. Tačiau jie vėliau nuėjo toliau, o mes likome toje pačioje vietoje. Kodėl? Sunku pasakyti. Lietuvos tinklinio mokykla gera, pas mus tinklinį pradėjo žaisti olimpiniai čempionai Liudmila Meščerekova-Buldakova ir Vasilijus Matuševas.
Buvo puikūs treneriai Augustinas Karkauskas, Vytautas Jankus, Steponas Gargasas, Romualdas Magelinskas, Petras Mozeris, kiti.
Kūno kultūros institutas rengdavo ir pedagogus, ir trenerius. Tačiau ilgainiui kažką praleidome, tapome pasyvūs.
Dabar mūsų jaunimą treniruoja ukrainiečiai. Tautų draugystė gerai, bet lietuviai yra garsūs savo darbštumu ir pasiekimais.
Dabar yra šioks toks Lietuvos tinklinio pagyvėjimas, moterų ir vyrų komandos, jauniai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Manau, tikrai sulauksime tos dienos, kai mūsų tinklininkai žais finaliniuose turnyruose.
Šių metų kovo 3 d. paminėjote savo 70 metų jubiliejų, ar tinklinis jums dabar – tik gražus prisiminimas, o gal kamuolį dar vis smūgiuojate per tinklą?
Jau nežaidžiu, bet, kai stebiu rungtynes, salėje ramiai sėdėti negaliu: širdis pradeda labiau plakti, spurdėti, karšta pasidaro.
Tinklinis dabar visiškai kitoks. Kai per internetą pasižiūriu pasaulio ar Europos čempionatus, tai akys ant kaktos iššoka: dvimetriniai žaidėjai yra jungiantieji ir komandos draugams skirto kamuolius.
Fantastiški tinklininkų šuoliai, akrobatiniai triukai, traukiant kamuolius gynyboje. Tinklinį dabar galima žaisti ir kojomis, kas mano sportavimo laikais buvo draudžiama.
Mano ūgis – 1 m 90 cm, tinklinio aikštelėje buvau vienas aukštesnių žaidėjų, už mane aukštesnis buvo Tomas Vėbra (1m 92 cm).
Per šiemetinį Lietuvos čempionatą dabar jau viena mergina buvo 1 m 89 cm. Kaip greitai viskas keičiasi.
Pranešėjas, pristatinėdamas komandas, paskelbė, kad dabar į tinklinio aikštelę išbėgs tarptautinės klasės sporto meistras Arvydas Macas. Visa halė nuščiuvo, nes tinklinio gerbėjai žinojo, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo tokio lygio tinklininko. O Arvydas iš tiesų buvo tarptautinės klasės sporto meistras, tik ne tinklinio, o radijo ryšio trumposiomis bangomis“, - prisiminė Mečislovas Zasčiurinskas.
Ar ir tada, sovietmečiu, Kauno halėje tinklinio rungtynių susirinkdavo stebėti tiek daug žiūrovų?
Ne, gerokai mažiau nei dabar. Labai smagu, kad dabar abi dienas halė buvo pilna žiūrovų, kurie buvo aktyvūs sirgaliai.
Finalas buvo puikus: ir moterų, ir vyrų komandos žaidė po penkias partijas, o moterims prireikė ir auksinio seto.
Lietuvoje auga nauja tinklininkų karta. Visada sakiau ir sakysiu, kad tinklinis - geriausia ir gražiausia sporto šaka. Man jis – labiausiai prie širdies.
Žinoma, gerbiu ir futbolą, rankinį, kitas sporto šakas. Tiesa, nuo krepšinio pamažu tolstu, manęs jis nelabai traukia.
Esu didelis Lietuvos patriotas ir man nepatinka, kai mūsų klubinėms komandoms atstovauja nemažai legionierių, o lietuvių jose mažai.
Lietuva garsėja savo klubiniais pasiekimais, labai geri mūsų treneriai. Tačiau dabar tokie laikai: mūsų treneriai išugdo sportininką, o jis išvažiuoji atstovauti kitos šalies klubams.
Kas jus jaunystėje treniravo?
Pirmasis mano treneris buvo Gerardas Šauklys. Tada mokiausi 1-oje vidurinėje mokykloje, buvau vienuolikmetis.
Mūsų treneris buvo griežtas ir reiklus. Per treniruotes buvo didelė tvarka, treniravomės pakankamai daug.
Treneris mus versdavo gerai mokytis, tikrindavo pažymių knygutes. Dabar jau šviesaus atminimo Gerardas Šauklys mėgdavo pabrėžti, kad ne tada tapsi geru žaidėju, kai per treniruotę daug dirbsi ir prakaituosi, bet, kai jau nieko negali daryti, dar 10-15 minučių smūgiuosi kamuolį per tinklą. Būtent tas priedas ir padeda labiau tobulėti.
Ar pavyko tapti Lietuvos čempionu?
Esu Lietuvos jaunučių, jaunių, suaugusiųjų čempionas. Žaidžiau Kauno „Sakalo“, „Šilko“ komandose, rungtyniavusiose SSRS pirmoje lygoje, aukso medalius per Lietuvos čempionatus laimėjau kelis sykius. Žaidžiau puolėjo pozicijoje, komandose buvau ketvirtasis numeris.
1963–aisiais atstovavau Lietuvos moksleivių rinktinei ir dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje Volgograde.
Ką galite pasakyti apie šiemetinį Lietuvos čempionatą?
Malonu, kad naujoji Lietuvos tinklinio federacija finalinį turnyrą surengė jaukioje Kauno halėje, kuri labai tinka tinkliniui.
Čempionatas buvo puikiai organizuotas. Tačiau viena problema vis dėl to buvo: kai į halę sugužėjo tiek daug žiūrovų, buvo sunku netoli pasistatyti mašiną (šypsosi ... ).
Smagu, kad Lietuvoje atsirado nauja tinklinio pakraipa: paplūdimio tinklinis, apie kurį anksčiau mes nė svajoti nesvajojome.
Paplūdimio tinklininkai geriau taiko rinkodaros principus, jie suranda rėmėjų. Išaugo ir didelio meistriškumo žaidėjos Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė, kurios netgi siekia kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Ar čempionate turėjote savo numylėtinį žaidėją?
Ne, nieko nenorėčiau išskirti. Išskirtinis bruožas – didelis žaidėjų kovingumas, kuris žavėjo ne mane vieną. Kamuolys ilgai išsilaikydavo ore, nebuvo taip: priima žaidėjas kamuolį, jį perduoda jungiančiajam žaidėjui, šis - puolėjui, kuris galingu smūgiu drebina salės grindis. Dabar atskirais momentais buvo tikri grožio spektakliai.
Finaliniame turnyre nebuvo nė vienos Kauno vyrų komandos, ar nenuliūdino?
Žinoma, nuliūdino. Tačiau dabar parengti gero lygio komandą nėra lengva. Reikalingos lėšos, rėmėjai, visur reikia mokėti.
Tarp kitko, ir mano sportavimo laikais buvo rėmėjai. „Šilką“ rėmė Šilko kombinatas, „Sakalą“ - Kauno profsąjungos.
Beje, atskleisiu vieną paslaptį: Kaune tinklinio treniruotes ne vienerius metus lankė žmogus, kuris valdo didžiausius turtus šalyje – Lietuvos banko valdytoją Vitą Vasiliauską.
Turime ir Seimo narį, jaunystę žaidusį tinkliniui.
Taip, Seime esu vienintelis tinklininkas, daugiau tinklinio niekas nežaidė ir būtų sudėtinga suburti seimūnų komandą.
Ar sulauksime akimirkos, kada Lietuvos tinklininkai pateks į Europos čempionato finalinį turnyrą?
Labai norėjau sulaukti. Stebėjau įrašą, kada per pasaulio čempionatą žaidė aukso medalių laimėtojų lenkai. Prisiminiau laikus, kai mes anksčiau žaisdavome su Lenkijos „Legia“, - nieko ypatingo lenkai nedemonstravo. Tačiau jie vėliau nuėjo toliau, o mes likome toje pačioje vietoje. Kodėl? Sunku pasakyti. Lietuvos tinklinio mokykla gera, pas mus tinklinį pradėjo žaisti olimpiniai čempionai Liudmila Meščerekova-Buldakova ir Vasilijus Matuševas.
Buvo puikūs treneriai Augustinas Karkauskas, Vytautas Jankus, Steponas Gargasas, Romualdas Magelinskas, Petras Mozeris, kiti.
Kūno kultūros institutas rengdavo ir pedagogus, ir trenerius. Tačiau ilgainiui kažką praleidome, tapome pasyvūs.
Dabar mūsų jaunimą treniruoja ukrainiečiai. Tautų draugystė gerai, bet lietuviai yra garsūs savo darbštumu ir pasiekimais.
Dabar yra šioks toks Lietuvos tinklinio pagyvėjimas, moterų ir vyrų komandos, jauniai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Manau, tikrai sulauksime tos dienos, kai mūsų tinklininkai žais finaliniuose turnyruose.
Šių metų kovo 3 d. paminėjote savo 70 metų jubiliejų, ar tinklinis jums dabar – tik gražus prisiminimas, o gal kamuolį dar vis smūgiuojate per tinklą?
Jau nežaidžiu, bet, kai stebiu rungtynes, salėje ramiai sėdėti negaliu: širdis pradeda labiau plakti, spurdėti, karšta pasidaro.
Tinklinis dabar visiškai kitoks. Kai per internetą pasižiūriu pasaulio ar Europos čempionatus, tai akys ant kaktos iššoka: dvimetriniai žaidėjai yra jungiantieji ir komandos draugams skirto kamuolius.
Fantastiški tinklininkų šuoliai, akrobatiniai triukai, traukiant kamuolius gynyboje. Tinklinį dabar galima žaisti ir kojomis, kas mano sportavimo laikais buvo draudžiama.
Mano ūgis – 1 m 90 cm, tinklinio aikštelėje buvau vienas aukštesnių žaidėjų, už mane aukštesnis buvo Tomas Vėbra (1m 92 cm).
Per šiemetinį Lietuvos čempionatą dabar jau viena mergina buvo 1 m 89 cm. Kaip greitai viskas keičiasi.