„Keliuosi ir einu miegoti su tinkliniu“

Legendinės Vilniaus „Kuro aparatūros“ žaidėjui, dabartiniam Lietuvos tinklinio federacijos generaliniam sekretoriui Juozui Lapeikai kovo 29-ąją sukanka 60 metų

 

Kasdien į darbą važinėju po 40 km iš Vilniaus rajono Sužonių, kur gyvename dviese su žmona. Vaikai jau suaugo, sukūrė šeimas. Viską susireguliavome taip, kaip norėjome. 
 

Anksčiau, kai darbo buvo mažiau, gyvenome ūkiškai. Tačiau dabar iš to ūkelio teliko du šuneliai, kurie saugo teritoriją, kai išvažiuojame į savo darbus. 

Kai dirbi, ką nors namie daugiau laikyti ir prižiūrėti  yra labai sudėtinga. Kai išeisiu į pensiją, tada tikrai vėl gyvensiu ūkiškai, laikysiu paukščių, gyvulėlių, džiaugsiuosi nuostabiu gamtos prieglobsčiu. 

Tikrai niekada negalvojau tapti tinklininku. Gimiau ir augau Rokiškyje, visą laiką norėjau būti futbolininkas. Mat mano vienas iš dėdžių žaidė futbolą, jo pėdomis ir aš norėjau sekti. 

Kai dėdė atvažiuodavo į svečius, visą laiką žaisdavome futbolą. Rokiškyje gyvenau iki penktos klasės, o po to tėvai persikėlė į Vilnių. 

Į mokyklą, kurioje mokiausi, atėjo Zenonas Varnas rinkti tinklininkų. Su visa klase ir aš nuėjau žaisti. Tačiau iš tos klasės tinklinyje pasilikome tik dviese, o netrukus likau vienintelis.  

Netrukus patekau į patyrusio trenerio Bronislavo Tarasovo grupę. Lankydamas dešimtą klasę, buvau pakviestas į Lietuvos jaunių rinktinę ir, besirengiant SSRS moksleivių spartakiadai Alma Atoje, vienerius metus praleidau Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. 

Buvau nekokių fizinių duomenų, rinktinėje buvau „geležinis“ atsarginis. Alma Atoje irgi sėdėjau ant atsarginių suolelio. 

Po metų, kitų smarkiai ūgtelėjau – iki 191 cm. Tačiau kai baigiau vidurinę mokyklą, baigėsi ir mano sportus. Labai domėjausi mašinomis, automobilių sportu. 

Įstojau studijuoti į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, pasirinkau automobilių transporto specialybę. Nusprendžiau rimtai studijuoti. 

Vėl sugrįžti į tinklinį mane paskatino 1974-aisiais olimpinio čempiono Vasilijaus Matuševo atvykimas į Vilnių burti geros tinklinio komandos. 

Žavėjo šio puikaus tinklininko meistriškumas, irgi norėjau tapti olimpiniu čempionu. Buvau apakintas, kai mane, buvusį „etatinį“ atsarginį, pakvietė į „Kuro aparatūros“ komandą. 

Nežinau, ką manyje įžvelgė Vasilijus Matuševas, bet jis man skyrė ypač didelį dėmesį. Treniravomės dukart per dieną, to mūsų tinklinyje nėra buvę. Mečiau visus draugus, kavines, balius, atsidaviau tik tinkliniui. 

Po kruopščių treniruočių pasidariau labai šoklus. Kadangi mano padavimas buvo nestiprus, silpnokas priėmimas ir gynyba, man buvo pasiūlyta pirmojo tempo žaidėjo pozicija. 

Neaišku, kaip būtų susiklosčiusi tolesnė mano sportinė karjera, jeigu per treniruočių stovyklą Klaipėdoje nebūčiau susirgęs gelta. Teko praleisti kone visą sezoną. 

„Kuro aparatūra“ pateko į SSRS čempionato aukščiausiąją lygą, ji tapo pripažinta SSRS komanda. 

Tada į komandą atėjo Ričardas Lukšys, kuris puikiai priiminėjo kamuolius ir žaidė mano pozicijoje. Jis už mane buvo tikrai geresnis. 

„Kuro aparatūroje“, kuri žaidė SSRS aukščiausioje lygoje, dar rungtyniavau  porą metų, treneris mane nuolat išleisdavo žaisti startiniame šešetuke. 

Tačiau jaučiau, kad artinasi mano sportinės karjeros pabaiga. Su komanda atsisveikinau 1987-aisiais. Reprezentacinėje Lietuvos tinklinio komandoje praleidau 14 metų.

Dėl per didelio krūvio nesugebėjus sporto suderinti su studijomis Vilniaus inžnieriniame statybos institute (baigiau gal tik pusantro kurso), įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą ir jį baigiau. 

Su sportu ir toliau nesiskyriau. Porą metų dirbau VISI Fizinio auklėjimo katedroje, taip pat treniravau merginų komandą. 

Per SSRS tautų spartakiadą tuomečiame Leningrade, kai mūsų vyrų komanda laimėjo bronzos medalius, buvau trenerio Viktoro Pidoprigoros antrasis treneris. 

Tačiau treneriu dirbau tik epizodiškai. 1989 m. sausio mėnesį buvau išrinktas Lietuvos tinklinio vyr. treneriu ir nuo to laiko iki šiol – keliuosi ir einu miegoti su tinkliniu. 

Tada nežinojau, kur kišu nosį. Neturėjau supratimo, ką reiškia tas darbas ir ką reikia  daryti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais geriausi mūsų žaidėjai išvažinėjo po užsienį, ieškojo geresnio gyvenimo. 

Lietuvoje nieko neliko, o ir aš buvau be jokio patyrimo. Anksčiau viską sprendė Sporto komitetas, o tada – jau Lietuvos tinklinio federacija. 
 

Tinklinis buvo mėgėjiškas, man buvo juokingos tos problemos. Tai buvo mano didžiausia klaida, kad pirmaisiais savo darbo metais neskyriau reikiamo dėmesio mėgėjų ir moksleivių tinkliniui. 

Porą metų, kol susigraibiau, kas čia darosi, nemažai vandens nutekėjo.

Tegul kiti pasako, kaip man sekasi. Dabar yra du tinkliniai: salės ir paplūdimio. Darbas labai sunkus, tiesiog žiaurus. 
 

Tinklinyje ypač daug problemų, kurias tiesiog nežinai, kaip reikia spręsti. Atsirado daugiau pinigų, tai padaugėjo ir rūpesčių. 

Lietuvos tinklinio federacijos vadovai nauji. Jų požiūris ir mano ne visada sutampa, tačiau taip ir turi būti. Buvo laikai, kai tinklinis niekam nebuvo įdomus ir turėdavau vienas viską spręsti.    

Tačiau labai blogai, kad šiandien neturime tokios komandos, kaip „Kuro aparatūra“. Labai noriu, kad ji tokia atsirastų. Tam yra visos sąlygos ir tikrai tikiu, kad ji atsiras. 

Tačiau dabar neįsakysi kokiai nors įmonei, kad ji imtų ir šefuotų komandą. Tinklinyje tą dėmesį reikia kitaip išsikovoti. 

Pergalės taip pat labai svarbu. Tie žingsniai į priekį jau matomi, tačiau ne visi tą pažangą mato ir nelabai nori ja tikėti. 
 

Galime turėti stiprias ir moterų, ir vyrų komandas. Tiesa, daug jų kaip krepšinyje, žaidžiančių LKL, nebus, bet suburti po vieną rimtą moterų ir vyrų komandą yra realu.

Tikrai yra tų, kurie galėtų gerai dirbti. Tačiau didelė sporto mokyklų struktūros problema. Treneriai nėra suinteresuoti, jog jų žaidėjai būtų didelio meistriškumo. 
 

Jiems nuo to atlyginimas nepadidėja, tiems treneriams svarbiausia turėti grupę, kuo daugiau valandų ir ramu. Treneriai neturi ir gerų sąlygų dirbti.

Tačiau Aivaras Strockis vadovauja Šiaulių „Dubysos“ sporto mokyklai ir atsidėjo administraciniams darbui. 

Galėčiau paminėti jo sūnų Modestą Strockį, vilniečius Vasilijų Burakinskį, Astą Jansonienę, kaunietę Vidą Makauskienę, jonavietę Liją Darandovienę, kitus. 
 

Jeigu jie tik treniruotų ir nuo komandų pasiekimų priklausytų jų tiesioginis atlyginimas, tikrai būtų kiti rezultatai.

Po ilgos pertraukos mūsų komandos dalyvauja atrankos varžybose, tačiau geri rezultatai iš karto nesimato. 
 

Puikus pavyzdys – „Kuro aparatūra“, kada jis siekė savojo tikslo – žaisti SSRS aukščiausioje lygos. Prireikė kelerių metų. 

Tačiau jeigu žengsime tuo keliu, kokiu žengiame dabar, kai yra vadinamosios internatinės mokyklos, kuriose siekiama, kad vaikinai ir merginos, baigusios šias mokyklas, būtų didesnio meistriškumo, gal ir toliau nukeliausime.  

Dabar jaunieji žaidėjai yra per žemo lygio, kad juos pirktų užsienio klubai. Taip jie ir dingsta. Išsilaiko tik vienas, kitas, sunku sudaryti Lietuvos rinktines.  

Nesu patenkintas Šiaulių sporto gimnazija Šiauliuose. Nesu patenkintas dėl mūsų trenerių požiūrio – jie nesugebėjo įtikinti savo auklėtinių, jog atvyktų mokytis į šią sporto gimnaziją ir kelti savo meistriškumą.
 

Praėjusiais metais iš žaidėjų, kuriuos kvietėme, atvyko tik du. Šiemet bandysime kviesti vaikinus, gimusius 2001-aisiais. 
 

Be tokių sporto gimnazijų rinktinių perspektyvos yra nulinės. Todėl Lietuvos tinklinio federacija savo iniciatyva praėjusiais metais ir subūrė 14 jaunųjų mergaičių Kaune. Su jomis pakviesti dirbti Ukrainos treneriai, žaidėjų pažanga yra ryški.  
 

Ką čia apie turtingumą kalbėti. Labai daug padėjo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas, skyrę papildomų pinigų dar ir žaidimų programoms įgyvendinti. Turime rėmėjų. 

Tada, kai trūko ... antros kojos Achilo sausgyslė ir guliausi ant operacinio stalo. Kada  aktyviai žaidžiau tinklinį, neturėjau jokių problemų. 
 

Kai baigiau sportuoti, po penkerių metų 1995-aisiais su bendradarbiais nuėjau pažaisti krepšinio „Žalgirio“ irklavimo bazėje. Tada bešokdamas nusitraukiau vienos kojos Achilo sausgyslę. 
 

Gal 2000-aisiais vėl buvau įkalbėtas pažaisti jau mėgėjiškąjį tinklinį. Atėjau į pirmą treniruotę ir, atliekant pagreitėjimą prie kamuolio  – pokšt antrosios kojos Achilas. 
 

Nuo tada tinklinio kamuolio neimu į rankas ir nežadu dalyvauti jokiose veteranų varžybose. 

Ne. Anksčiau buvau pasistatęs, dažnai pažaisdavau su draugais ir artimaisiais. Dabar jau nežaidžiu, ne bėra su kuo.  

Ir klausti nereikia – žinoma!