Valingas sunkiosios atletikos pionierius

 „Esu sunkiosios atletikos pionierius Lietuvoje“, – sako tituluočiausias mūsų šalies sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas. Daugkartinis Lietuvos čempionas, Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas mano, kad dabar sportininkams daug lengviau, nei beveik prieš du dešimtmečius buvo jam.
 

Sunkiąja atletika susidomėjote gana vėlai, būdamas šešiolikos, turbūt prieš tai išbandėte ne vieną sporto šaką?
Pirmą kartą su sportu susipažinau vos dvejų metukų, kai tėvas, paėmęs mane už rankų, įmetė į didžiulį baseiną. Mama tada vos infarkto negavo. Nuo pat vaikystės tėtis rūpinosi, kad sportuočiau. Namie buvo krepšinio lankas, teniso raketės, bokso pirštinės, o nuo aštuonerių pradėjau bėgioti. Tais laikais sekmadienis būdavo vienintelė laisva diena, kai nereikėdavo eiti į mokyklą. Visi vaikai tuomet žaisdavo kieme, o mane tėvas, paėmęs už pakarpos, į stadioną tempdavo ir bėgioti mažiausiai po 6 km liepdavo. Žinoma, tada labai pykau, bet tėvas sakė: „Ateis laikas – padėkosi.“ Ir iš tiesų, dabar esu jam labai dėkingas, jo dėka įpratau prie krūvio, todėl dabar man lengviau, širdies darbas geresnis ir atsistatymas greitesnis.
Esu lankęs turbūt visus būrelius, kurie tuo metu buvo Klaipėdoje. Baseinas, futbolas, lauko tenisas, imtynės ir t. t. Paauglystėje, prisižiūrėję filmų su Stallone, Schwarzeneggeriu, Van Damu, visi buvome „karatistai“. Keldavomės 5 val. ryto ir treniruodavomės. Vėliau pradėjome lankytis treniruoklių salėse, auginti raumenis. Tiesa, dar labai norėjau į motociklų kroso būrelį, bet ten tėvas taip ir nenuvedė.

Kas pastūmėjo į sunkiąją atletiką?
Tiesą sakant, niekada negalvojau, kad kilnosiu štangas. Visą laiką buvau fiziškai silpnas. Brolis padarydavo po dvidešimt prisitraukimų prie skersinio, o aš – nė vieno. Tačiau, pradėjęs dirbti su treniruokliais, pajutau, kad atsirado daugiau jėgos, kūnas sutvirtėjo, o pakelti galiu daugiau nei kiti. Kartą, kai man buvo šešiolika, namie atsitiktinai radau mažą knygutę „Kas nori – tas pasieks“ apie vieną geriausių pasaulio sunkiaatlečių, olimpinį ir pasaulio čempioną Davidą Rigertą. Perskaičiau ir mane kažkas užkabino. Visus veiksmus, kuriuos atlieka sunkiaatlečiai, žinojau, nes tėvas nuo mažens vesdavosi į salę pažiūrėti. Po pirmosios treniruotės pasakiau sau: „Ateis laikas ir aš tapsiu pasaulio čempionu.“ Nuo tos dienos pradėjau reguliariai treniruotis pagal savo paties sudarytą planą. Tėvas stebėjosi, iš kur pas mane toks užsidegimas, kad net versti nereikia. Atvirkščiai, mane iš salės tekdavo varyti lauk, nes fanatiškai treniravausi. Kartą perskaičiau, kad vienas žymus sunkiaatletis treniruojasi vandenyje, tad ir aš prisileidau pilną baseiną vandens ir kilnojau štangą. Tėvas pakraupo tokį vaizdą išvydęs.

Keletą metų pasitreniravęs tapote šalies čempionu. Negi viskas taip lengvai klojosi?
Sovietiniais laikais Lietuva turėjo stiprią rinktinę, sportininkų buvo daug, todėl ši sporto šaka klestėjo. Tos kartos atletams pasitraukus, sunkioji atletika tarsi apmirė. Pradėjęs treniruotis Klaipėdoje buvau vienintelis sunkiaatletis. Padirbėjęs dvejus metus tapau Lietuvos čempionu. Man buvo sunku tobulėti, nes nebuvo konkurencijos, neturėjau į ką lygiuotis. Per varžybas štangą keldavau paskutinis, pergalei užtekdavo iškelti vos vieną kartą. Į 1996 m. Atlantos olimpines žaidynes Lietuva gavo vieną kelialapį, siuntė mane, nes daugiau nebuvo kam važiuoti. Dešimt metų vienas važinėjau į pasaulio ir Europos čempionatus, nes daugiau nieko nebuvo.
Pasitreniravęs dešimtmetį, 2003 m. Rusijos Didžiojo prizo turnyre, į kurį suvažiuoja stipruoliai iš viso pasaulio, pasiekiau labai aukštą rezultatą ir užėmiau pirmą vietą. Tada ir prasidėjo mano kilimas karjeros laiptais. 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse užėmiau aukštą penktą vietą, vėliau sekė bronzos medalis Europos čempionate 2005-aisiais, tais pačiais metais sidabro medalis stūmimo rungtyje pasaulio čempionate. 2006 m. – vėl bronza Europos pirmenybėse. 2008 m. Europos čempionate tapau čempionu stūmimo rungtyje, bendrojoje įskaitoje laimėjau sidabrą. Pernai Europos pirmenybėse iškovojau bronzą.

Savo kolekcijoje turite labai daug apdovanojimų. Kuris jums svarbiausias?
2005 m. Europos čempionate Bulgarijoje iškovota bronza. Tai buvo ne tik mano, bet ir pirmas Lietuvos medalis sunkiosios atletikos Europos ir pasaulio pirmenybėse. Niekas iki tol suaugusiųjų varžybose nebuvo iškovojęs tokio apdovanojimo.
Kiekvienas medalis man svarbus. Tas jausmas, kai laikai svorį virš galvos ir jau žinai, kad laimėjai, nenusakomas. Didžiausią džiaugsmą jaučiu stovėdamas ant apdovanojimų pakylos, kai iškeliama vėliava, giedamas Lietuvos himnas, tada pagalvoju, kad dėl tokių akimirkų buvo verta visus tuos metus sunkiai dirbti.
Bet pergalėms reikia pasiruošti. Dėmesys, pinigai – visa tai susuka galvą, ypač jaunimui. Reikia tam pasiruošti. Aš nebuvau pasiruošęs... Dabar esu.

Kas trunka ilgiau: euforija po pergalės ar nusivylimas po pralaimėjimo?
Pergalės džiaugsmas trunka apie mėnesį, kol visi pasveikina. O kadangi pasibaigus čempionatui baigiasi ir sezonas, po sveikinimų ir oficialių priėmimų maratono prasideda pasiruošimas kitiems metams ir naujiems startams.
O apmaudas dėl prasto rezultato trunka tol, kol pavyksta pasitaisyti. Po nesėkmingo pasirodymo 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse mano nusivylimas truko daugiau nei pusmetį. Iki Europos čempionato, ten iškovojęs medalį, lengviau atsikvėpiau. Aš labai savikritiškas žmogus, todėl po kiekvienos nesėkmės analizuoju, ką dariau blogai. Esu įsitikinęs, kad jokia nelaimė nenutinka šiaip sau. Analizė padeda suvokti savo klaidas ir jų nebekartoti.

Turbūt didžiausias jūsų nusivylimas ir buvo po Pekino olimpiados?
Taip. Tie metai prasidėjo labai gerai, gal net per gerai. Europos čempionate laimėjau sidabrą, tačiau likus mėnesiui iki olimpiados pajutau, kad kažkas ne taip. Buvau išsekęs psichologiškai, o dar traumos prasidėjo, todėl ir nepasisekė, nors forma buvo gera ir turėjau visas galimybes kovoti dėl aukščiausių vietų, bet... Po Pekino buvau patekęs į tokią emocinę duobę, kokioje dar nesu buvęs. Tie metai buvo sunkiausi mano gyvenime, neįsivaizduoju, kaip atlaikiau. Čia gyvenimo pamokos ir jos labai skaudžios, bet juk nesėkmės žmogų stiprina, užgrūdina.
Pastaraisiais metais nedalyvavau jokiose varžybose, norėjau išsigydyti traumas ir pasiruošti artėjančiam pasaulio čempionatui Turkijoje. Šios pirmenybės labai svarbios, nes prasidės atranka į Londono olimpines žaidynes, jei pateksiu, tai bus jau penktoji mano olimpiada.

Kaip gyvena sunkiaatlečiai prieš varžybas?
Kaip nėščios moterys. Turime būti labai atsargūs, galvoti, kur ir kaip statome kojas, reikia labai saugotis, kad nepatirtume traumų. Prieš varžybas neturi būti jokių pašalinių minčių. Reikia visa siela joms kauptis, negalima iki starto išsišėlti, reikia kaupti emocijas ir jas atsinešti į varžybas. Čia viskas trunka vos keletą sekundžių, o klaidos nepataisomos, ne taip kaip komandinėse sporto šakose, todėl psichologiškai sunkioji atletika – labai sunki sporto šaka. Tik, žinoma, negalima perdegti, tokiu atveju nebeveikia nei raumenys. nei smegenys. Man taip yra buvę tik kartą, 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse – išėjau kelti štangos ir daugiau nieko nebepamenu.
Prieš varžybas kiekvieną dieną turime po dvi treniruotes. Per dieną iškeliame apie 20 tonų svorį. Vienintelis laisvadienis – sekmadienį, bet aš ir tada dažniausiai važiuoju į salę pasitampyti, kad pirmadienį nebūčiau užsimiegojęs.
 

Kokių savybių turi turėti sportininkas?
Svarbiausia užsispyrimas, noras siekti rezultato, darbštumas ir valia. Vienas treneris yra pasakęs, kad talentas yra 99 proc. darbo. Būna, kad ateina tokių talentingų vaikų, kurių neįtikėtini fiziniai duomenys, bet nėra valios ir jie nieko nepasiekia. O gali ateiti ir kelmas, kaip mes sakome, bet jei bus noras, užsispyrimas, valia – jis gali pasiekti labai daug.
 

Sporto bazėje Klaipėdoje su jumis treniruojasi daug jaunų sportininkų. Ar tenka pasidalyti per tiek metų sukaupta patirtimi su jaunaisiais kolegomis?
Žinoma, daug jiems galiu patarti ir stengiuosi tai daryti, tačiau ne visi nori klausyti. Kaip sakoma: savam lizde pranašu nebūsi. Žinoma, man labai malonu, jei kam nors esu pavyzdys. Man autoritetas buvo D. Rigertas. Būdamas šešiolikos susitikau su juo varžybose Rusijoje, pamenu, nei rankų, nei kojų tada nejaučiau. Dabar jis Rusijos rinktinės vyriausiasis treneris, susitikę pasikalbame ir po bokalą alaus išgeriame. Gyvenimas suteikė man galimybę sėdėti prie vieno stalo su tais, kurie kažkada buvo dievai.
Kai pradėjau sportuoti, nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs pasidalyti patirtimi. Sunkiojoje atletikoje buvau pionierius, pramyniau takus šiai kartai. Į priekį ėjome su tėvu, jis buvo mano treneris, tačiau abu mokėmės vienas iš kito. Dabar jaunimas turi daug geresnes sąlygas, nei aš tada galėjau svajoti. Jiems tereikia treniruotis, o aš turėjau pats ir valgyti pasidaryti, ir salę išplauti.

Ar turite ritualų, kurie galėtų padėti iškovoti pergalę?
Iš tiesų kartais sportininkai prigalvoja įvairiausių būdų, kaip neva prisišaukti Fortūną: tai sušunka ką nors, tai iš kitos pusės štangą apeina ar diskus pajudina. Aš jokių ritualų neturiu. Jei žinau, kad padariau darbą, kad esu pasiruošęs, vadinasi, viskas bus gerai, o jei ne, sukinėk nesukinėjęs – niekas nepasikeis. Esu katalikas, todėl prietarais netikiu, nešioju kryželį, stengiuosi kiekvieną savaitę nueiti į bažnyčią, esu įsitikinęs, kad reikia būti geru žmogumi, daryti gerus darbus, o tada ir Dievas padės.

Ką planuojate veikti baigęs karjerą?
Sportuoti kaip profesionalas planuoju iki 40-ies, todėl dar negalvoju, ką veiksiu vėliau. Kažkada norėjau dirbti treneriu, bet jaučiu, kad nesu tam sutvertas. Anksčiau norėjau būti politiku, mane kviečia per kiekvienus rinkimus, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai ne man. Bet, manau, bus ką veikti. Gal knygą rašysiu (šypsosi – aut. past.). Turiu įvairiausių planų, tačiau visi jie susiję su sportu.