Per pasaulį – paskui olimpinę svajonę

Šių metų Europos dviračių treko čempionato daugiakovės (omniumo) rungties bronzinei prizininkei 27-erių Aušrinei Trebaitei dar neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Arti šios svajonės ji buvo 2012-aisiais. Tada olimpinis kelialapis buvo ranka pasiekiamas, bet labai nesėkmingai susiklostė pasaulio čempionatas Melburne. Dalyvaudama 3 km komandinėse persekiojimo lenktynėse panevėžietė su ekipos draugėmis pasiekė Lietuvos rekordą, bet to nepakako, kad taptų olimpiete. Per daugiakovės grupines lenktynes sportininkė krito, susilaužė raktikaulį ir atsidūrė ligoninėje. Teko gydytis visą mėnesį. Iki olimpinio kelialapio tąkart Aušrinei pritrūko vos kelių taškų – ji liko pirma už brūkšnio. 
 

„Tačiau tai jau praeitis, laikas viską gydo, užmiršau nesėkmes. Dabar mano mintyse – Rio de Žaneiras. Atranka labai žiauri, iš viso pasaulio tik 18 daugiakovininkių (tarp kurių bus vos aštuonios europietės) pateks į žaidynes“, – sako nemažą trofėjų kolekciją sukaupusi A.Trebaitė.

Panevėžietė yra Europos treko čempionė (2012 m. komandų persekiojimo lenktynių), dukart vicečempionė (2010 m. komandų persekiojimo lenktynių, 2012 m. daugiakovės) ir bronzos medalio laimėtoja (2015 m. daugiakovės). O dalyvaudama plento lenktynėse 2005 m. ji tapo Europos jaunių 11 km atskiro starto lenktynių vicečempione ir 2011 m. universiados komandinių plento lenktynių čempione.

Šeštadienį A.Trebaitė mėgins žengti žingsnį Rio žaidynių link – Naujojoje Zelandijoje vykstančiame pasaulio taurės varžybų etape prasidės omniumas. Iš viso Naujojoje Zelandijoje startuos penki mūsų šalies atstovai – Edita Mazurevičiūtė kovos skreče, Simona Krupeckaitė ir Vasilijus Lendelis – sprinte ir keirine, Miglė Marozaitė – sprinte.

Prieš kelionę į Naująją Zelandiją A.Trebaitė kalbėjosi su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalo "Olimpinė panorama" korespondente.

Aušrine, šių metų Europos čempionate Šveicarijoje, likus paskutinei daugiakovės rungčiai, buvai aštunta, bet per 25 km (100 ratų) grupines lenktynes varžoves aplenkei net dviem ratais ir pakilai į trečią vietą. Ar šių varžybų įspūdžiai dar neišdilo?

Kiekvieną čempionatą stengiuosi kuo greičiau užmiršti ir rengtis naujiems išbandymams, bet pasirodymas Grenchene dar ilgai išliks atmintyje. Visiems įrodžiau, kad sporte nieko nėra neįmanoma, tik reikia nenuleisti rankų ir kovoti iki pabaigos. 
 

Kiekvienoje iš šešių daugiakovės rungčių turi pasirodyti maksimaliai. Prieš paskutinę daugiakovės rungtį, grupines lenktynes, apie tai, ar dar liko jėgų, ar nebe, net nesusimąsčiau. Mintis buvo viena: baigti varžybas ir kovoti dėl kuo aukštesnės vietos. Distancijoje viskas susiklostė palankiai. Prieš čempionatą planavau patekti į šešetuką, o atsistojau ant trečiojo garbės pakylos laiptelio.  

Net negaliu pasakyti, kas man nutiko. Kolumbijoje labai nesisekė. Į kiekvienos rungties startą stodavau tikėdama savimi, galvodama, kad esu stipri, bet, pasirodė, tokia nesu. Likus keliems grupinių lenktynių ratams bandžiau pabėgti, tačiau varžovės nepaleido. Europos čempionate tai pavyko padaryti idealiomis sąlygomis, o per pasaulio taurės varžybas – ne. Matyt, buvau atidžiai stebima. 
 

Nusiminti nėra ko. Prieš akis dar du pasaulio taurės varžybų etapai Naujojoje Zelandijoje (gruodžio 5–6 d.) ir Honkonge (sausio 16–17 d.) bei pasaulio čempionatas Londone (kovo 2–6 d.). Po jų ir paaiškės, ar man pavyks tapti olimpiete. Kelios dviratininkės, galima sakyti, jau užsitikrino kelialapius, o aš esu ant ribos. 
 

Rengiuosi kovoti, nepasiduoti. Daugiakovėje labai daug lemia sėkmė. Tarkime, 2012-aisiais per pasaulio čempionatą Melburne buvau surinkusi pakankamai taškų, kad iškovočiau kelialapį į Londono olimpines žaidynes, bet nesėkmingai susiklosčiusios grupinės lenktynės mano svajonėms neleido išsipildyti. 
 

Prieš kiekvienas varžybas jaudinuosi. Kad mažiau nervinčiausi, imu knygą į rankas arba stengiuosi pasižiūrėti kokį nors filmą. Užsienyje prieš varžybas stengiuosi kuo mažiau vaikščioti po miestą – ilsiuosi, rengiuosi kovai.  

Prie jų jau pripratau. Kelionės – tai mano darbo dalis, nuo jų niekur nepabėgsiu. Pasaulio taurės varžybos vyksta visuose planetos kraštuose, bet šį sezoną jų nebus Europoje. Grįžusi iš Kolumbijos abidvi namie praleistas dienas tvarkiau savo reikalus, treniravausi: vieną dieną myniau dviračio pedalus plente, o kitą – treke. Dabar išvykstu porai mėnesių, į namus grįšiu tik sausio viduryje. 
 

Taip, tai jau ne pirmas kartas, sunku visus prisiminti. Pernai Naujuosius metus sutikau Kolumbijoje, o šiemet – Australijos mieste Perte, kuriame treniruosiuosi. Su manimi bus ir treneris Antanas Jakimavičius bei dviratininkė Edita Mazurevičiūtė. Šampano taurės per Naujuosius nekelsiu, nes negeriu. Suvalgysime šventinę vakarienę, ir tiek. Visiškai nesiskundžiu, kad šventes sutiksiu toli nuo Lietuvos. Manau, tūkstančiai žmonių daug ką atiduotų, kad Naujuosius galėtų sutikti Australijoje. Ši šalis labai graži, bet man patraukliausia – Kolumbija.   
 

Labiausiai patinka grupinės lenktynės, o dažniausiai nesiseka per skrečo ir atkrintamąsias. Kiekvienos grupinės lenktynės – man didžiulė patirtis, nes kaskart distancijoje susidaro vis kitokia situacija. Kuo daugiau varžybų, tuo daugiau patirties. 
 

O ką man buvo galima daugiau rinktis? Pasirinkimo nebuvo. Asmeninėms persekiojimo lenktynėms tapus neolimpine rungtimi, Lietuvoje ji pasidarė niekam neįdomi. O dviračių sportas – tai mano darbas, iš jo valgau duoną. Vietoje šešių daugiakovės rungčių mielai dalyvaučiau tik persekiojimo ar grupinėse lenktynėse. 
 

Dviračių sporte daug kas keičiasi, per Pekino olimpines žaidynes daugiakovė į  varžybų programą net nebuvo įtraukta. Paprastai po olimpinių žaidynių mūsų sporto šaka sulaukia permainų, bet po Londono niekas nepasikeitė. Nežinau, ar verta tikėtis, kad kažkas pasikeis ir po Rio de Žaneiro olimpiados. Dažniausia tos rungtys, kurių atsisakoma, jau nesugrįžta, greičiau prigalvoja naujų. Porą daugiakovės rungčių irgi truputį pakoregavo, bet iš esmės jos liko tokios pačios. 

Smagiausia ten, kur geriau sekasi. Per Lietuvos plento čempionatus sekasi neblogai, bet per pasaulio čempionatus – nieko įspūdingo. Nežinau, kaip man sektųsi, jeigu dalyvaučiau tik plento lenktynėse. Kita vertus, jau pripratau prie trumpų treko distancijų.   
 

Taip, mokiausi groti pianinu, bet man nepatiko, kai versdavo dainuoti. Šiaip mėgstu dainuoti tik sau, o ne kitiems. Dviračių pratybas mane prikalbino lankyti pusseserė, puiki dviratininkė Modesta Vžesniauskaitė. Namie turėjau paprastą kalnų dviratį, kuriuo važinėjausi savo malonumui ir net nepagalvojau, kad jį kada nors iškeisiu į lenktyninį. Iš pradžių mano treneris buvo Valerijus Konovalovas, 2005-aisiais tapau Europos jaunių atskiro starto lenktynių vicečempione.
 

Man tai buvo savotiškas atpildas už tą pagalbą, kurią per varžybas suteikdavau komandos draugėms. Per čempionatą iki aukso medalio pritrūko gal 25 sek. Džiaugiausi ne tik medaliu, bet ir tuo, kad padėjau M.Vžesniauskaitei laimėti grupinių lenktynių bronzą. 

Treke pradėjau rungtyniauti 2008-aisiais. Kai pradėjome rungtyniauti 3 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, mūsų komandoje buvo Svetlana Pauliukaitė ir Vilija Sereikaitė. Trūko trečios dviratininkės, todėl treneris Antanas Jakimavičius pasiūlė man pabandyti.  

2011-ųjų Europos čempionate jau debiutavau kaip daugiakovininkė. Iš pradžių važiavau nemokšiškai, o dabar mano teorinės žinios jau visiškai kitokios. Kiekvienoje rungtyje jaučiuosi vis tvirčiau. Man padeda tobulėti ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai. Pergalės įpareigoja kitose lenktynėse vėl aplenkti visas varžoves, o pralaimėjimai kaitina kraują.

Šis mano pomėgis bliūkšta. Anksčiau kolekcionuoti monetas buvo daug įdomiau, o dabar dažniausia lankausi tose šalyse, kuriose jau esu buvusi. Aplankiau daugybę šalių. Europoje dominuoja euras, užtat dabar būdama Naujojoje  Zelandijoje tikiuosi rasti kažką nauja.  
 

Turiu kūno kultūros mokytojo diplomą, bet apie tai, kas bus, kai baigsiu sportuoti, dar negalvoju.