Krepšininkės dar neatskleidė visų ginklų
Jurgita Štreimikytė-Virbickienė neabejoja, kad Lietuvos moterų rinktinė į Europos čempionatą pateko net nepasinaudojusi visomis savo galimybėmis.
„Ši komanda stipri tuo, kad visose grandyse yra gerų žaidėjų. Vienas pagrindinių ginklų – tolimi metimai. Bet netrūksta ir stiprių priekinės linijos žaidėjų. Viskas subalansuota“, – tikino dar praėjusį sezoną su Vilniaus TEO ekipa Lietuvos čempione tapusi 38 metų J.Štreimikytė-Virbickienė.
Algirdo Paulausko treniruojama Lietuvos nacionalinė moterų komanda pirmadienį svečiuose 64:61 įveikė Belgijos rinktinę ir užsitikrino pirmąją vietą 2011 metų žemyno pirmenybių atrankos A grupėje.
J.Štreimikytė-Virbickienė atidžiai stebi rinktinės žaidimą, nes net penkios nacionalinės ekipos krepšininkės netrukus prisijungs prie Kauno VIČI klubo. Jame Lietuvos moterų krepšinio garsenybė dirba trenerio Manto Šerniaus asistente. Kartu jie jau dirbo ir iš krepšinio žemėlapio išnykusioje TEO komandoje.
Kaip stebite rinktinės varžybas – trenerės akimis, ar emocingai, kaip žaidėja?, – paklausėme J.Štreimikytės-Virbickienės.
Kaip kada. Būna ir emocijų. Bet dabar daugiausia žiūriu kaip trenerė, nes rinktinėje yra net penkios žaidėjos iš mūsų klubo.
Kokie yra pagrindiniai Lietuvos rinktinės privalumai ir trūkumai?
Rinktinė atrankos varžybose tikrai neparodė visų savo galimybių. Didelis jos privalumas yra tas, kad dauguma žaidėjų kartu rungtyniauja jau nemažai metų. Be to, prie jų puikiai prisijungė ir jaunos krepšininkės. Gintarė Petronytė jau gali žaisti aukščiausiame lygyje, sėkmingai prie rinktinės pritampa Marina Solopova, Giedrė Paugaitė, vien buvimas komandoje labai naudingas Kamilei Nacickaitei.
Labiausiai trūksta įžaidėjos. Kita vertus, tai ir privalumas, nes bet kuri iš gynėjų gali imtis įžaidėjos vaidmens. Dėl to priešininkėms sunkiau orientuotis.
Rengti atakas gali ir Aušra Bimbaitė, ir Sandra Linkevičienė, ir Rima Valentienė, ir M.Solopova, ir Milda Sauliūtė. Visos jos gali keistis pozicijomis nuo įžaidėjos iki lengvosios puolėjos.
Rinktinei atrankos varžybose liko vienas mačas – ketvirtadienį Kaune su italėmis. Ar krepšininkėms nebus sunku susikaupti nieko nelemiančioms rungtynėms?
Nebus sunku vien dėl to, kad Italijoje mūsiškės pralaimėjo, todėl dabar norisi revanšo. Be to, šiemet tai bus paskutinės rungtynės namuose. Tad kiekvienas save ir komandą gerbiantis žaidėjas sugebės susikaupti ir pasiruošti tokioms rungtynėms.
Lietuvos rinktinę belgai sutiko nesvetingai – gyvenimo ir treniruočių sąlygos prieš pirmadienio rungtynes buvo prastos. Ar tokie nesklandumai padeda komandai, ar trukdo?
Daugumai žaidėjų, su kuriomis praėjome ugnį ir vandenį, jau pripratusios prie įvairiausių nesklandumų. Vien ko verta kelionė į pasaulio čempionatą Brazilijoje (2006 metais Lietuvos rinktinė pavėlavo į pasaulio čempionatą, nes dėl geltonojo drugio grėsmės buvo įstrigusi Prancūzijos Gvianoje. -- aut. past.). Po tokių dalykų niekas negali išblaškyti. O kitos žaidėjos mato, kad senbuvės nekreipia dėmesio į tokius dalykus ir taip pat nusiramina.
Mano laikų rinktinėje kuo blogesnės būdavo sąlygos, tuo geriau žaidėme. Tikiuosi, kad tokią komandos dvasią išlaikys ir jaunos žaidėjos.
Jūsų šiemet nekalbino vėl apsivilkti rinktinės aprangą?
Gal jau pakaks! Po praėjusio sezono tik juokais pasakė, kad eisiu pirmu numeriu į rinktinę.
Ar smarkiai pasikeitė moterų krepšinis nuo 1997 metų, kai Lietuvos rinktinė laimėjo Europos čempionatą?
Smarkokai. Žaidimas dabar – daug greitesnis, po krepšiais naudojama daugiau fizinės jėgos. Vienu metu buvo leidžiama labai kietai grumtis. Dabar tai jau pristabdoma pražangomis. Bet atsirado daug daugiau kontakto be kamuolio.
Krepšinis tampa techniškesnis. Vienu metu dirba, kojos, akys, galva, nes reikia greitai priimti sprendimus.
Po kelerių metų rinktinės laukia kartų kaita. Ar yra jaunimo, kuris galės pakeisti dabartinį rinktinės branduolį?
Lietuvos dvidešimtmetės Europoje šiemet buvo šeštos. G.Paugaitė, M.Solopova, K.Nacickaitė jau prisijungė prie moterų rinktinės. G.Petronytė kiek anksčiau perėjo iš jaunimo į suaugusiųjų krepšinį.
Pamaina yra. Tačiau neramina dar tolimesnė ateitis. Ypač po to, kai šešiolikmečių rinktinė Europos pirmenybėse šiemet liko paskutinė.
Bet aš stebėjau moksleivių lygos finalo ketverto varžybas, mačiau talentingų žaidėjų. Tik reikia sunkiai ir kryptingai dirbti. Gal būt nėra tiek gero jaunimo, kiek mes norėtume, bet visgi yra.
Ką šiuo metu veikiate Jūs?
Nuo pirmadienio su penkiomis VIČI žaidėjomis treniruojamės Trakuose. Kol kas be kamuolio – lauke ir treniruoklių salėje. Kamuolį į rankas imsime nuo rugsėjo, kai prisijungs ir rinktinės krepšininkės.
Ar kviesite legionierių?
Kol kas komandos planuose užsieniečių nėra. Būsime graži, lietuviška komanda, tad tikimės stipraus sirgalių užnugario. Juk dabar labai reta komanda, o ypač žaisianti Eurolygoje, išsiverčia be legionierių.
Kauno VIČI atsirado vietoje Vilniaus TEO. Ar labai jaučiasi tai, kad persikėlėte į kitą miestą?
Man – taip, nes reikės toliau važinėti iš namų į treniruotes ir varžybas.Vilniaus moterų krepšinio komanda turėjo labai gilias tradicijas, buvo sukurta visa sistema. Dabar daug ką reikia pradėti iš naujo.
Bet gal Kaune į moterų rungtynes ateis daugiau žiūrovų?
Lietuvos žiūrovai – labai išlepinti. Jų skaičius priklauso nuo rezultatų. O mūsų grupė Eurolygoje tikrai stiprus, komanda jauna, nemažai krepšininkių tik debiutos Europos varžybose. Joms bus lengvas šokas. Todėl norime, kad pradžioje mūsų bent jau nesmerktų.