Lietuvei – asmeninė Čempionų lygos taurė

Viena garsiausių Lietuvos rankinio žvaigždžių– geriausia 1999 metų pasaulio rankininkė Aušra Fridrikas. Tiesa, tada ji jau turėjo Austrijos pilietybę ir gynė šios šalies garbę. 

Austrijoje gyvenanti buvusi sportininkėpapaskojo apie savo dabartinę veiklą, pasidalino įžvalgomis apie Lietuvos rankinį bei išskirtinį asmeninį trofėjų, kurio gali pavydėti visi pasaulio sportininkai.

Aušra prisimena, kad baigusi sportininkės karjerą trumpam dirbo įmonėje, kurios veikla buvo susijusi su nekilnojamu turtu. Buvusi rankininkė neslepia, kad tas darbas jei nelabai patiko ir nusprendė ieškotis tinkamesnės vietos.

„Ieškojau darbo, kuris būtų susijęs su sportu. Šalia treniruočių salės buvo medicinos dispanceris. Dirbau biure, bendravau su klientais, parinkdavau tinkamus testus atėjusiems. Ši organizacija teikia savo paslaugas 75-ioms Austrijos sporto rinktinėms. 2008 rankinio federacija pasiūlė dirbti su merginų rinktinėmis. Neatsisakiau, bet išreiškiau norą tuo pat metu studijuoti sporto trenerio specialybę. Manau, kad tokiam darbui reikia ir išsilavinimo. Mano patirtis ir ilgametis buvimas sporte yra vienas dalykas, bet tokiam darbui reikia ir žinių,“ – pirmuosius metus po sportininkės karjeros baigimo apibendrina A. Fridrikas.

Kaip ir dauguma profesionalių sportininkų, baigusių karjerą, taip ir Aušra nenusisuko nuo darbo su jaunesniais sportininkais. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad į tokią veiklą žiūri labai atsakingai: „Prieš dvejus metus pradėjau lankyti trenerių kursus. Netrukus gausiu A licenciją. Ateityje planuoju siekti "EHF Master Coach" licencijos. Tai aukščiausias rankinio trenerių laiptelis. Šis sertifikatas nėra būtinas, bet treneriams patariama jį turėti“ – sau maksimalius tikslus kelia A. Fridrikas.

Aušrai gyvenimas susidėliojo taip, kad kuo toliau, tuo labiau ji grįžta į didįjį rankinį. Tenka dirbti su novatoriškais projektais, ugdyti jaunąją kartą. Prieš keletą metų į ją kreipėsi Austrijos rankinio federacija su projektu „2020“. 

„Tai moterų rankiniui skirtas projektas. Pačios geriausios įvairių amžiaus grupių Austrijos rinktinės žaidėjos susiburia pirmadieniais bendrai treniruotei, o aš turiu jas mokyti technikos, taktikos, paruošti fiziškai.  Taip ruošiamas jaunimas 2020 m. olimpinėms atrankos varžyboms (projektas yra finansuojamas Austrijos rankinio federacijos ir Austrijos sporto ministerijos), be to merginos paruošiamos perėjimui į moterų rinktinę. Turiu su jomis dirbti ir psichologiškai. Turėjau palikti prieš tai dirbtą darbą ir jau dvejus metus dirbu rankinio federacijai. Mūsų treniruotės vyksta vieną kartą per savaitę. Rankininkių amžius nuo 15 iki 20 metų. Dauguma tų žaidėjų yra iš olimpinės rankinio akademijos. Aš padedu jų treniruotėms rytais toje pačioje akademijoje. Turime apie 40 žaidėjų su kuriomis dirba keturi treneriai. Vienas jų – Vytautas Žiūra“, – savo dabartinę veiklą ir jos niuansus pristato A. Fridrikas. 

Geriausia 1999 pasaulio rankininkė, paprašyta palyginti jos laikų rankinį su dabartiniu, iš karto pabrėžia esminį skirtumą – tikrų lyderių, superžvaigždžių trūkumą. Tačiau akcentuoja ir kitus pastebimus pokyčius.

„Nėra žaidėjų, kurios siektų išsiskirti, tempti paskui save komandą, motyvuoti. Taktiškai ir techniškai rankinis nepasikeitė. Pasidarė dinamiškesnis, greitesnis, jėgos reikalaujantis sportas, dėl to yra daug klaidų, daug įtampos, trūksta tikslių metimų. Mano laikais irgi buvo daug dinamiškų ir greitų žaidėjų, bet man šiuolaikiniame rankinyje trūksta lyderių. Nėra dominuojančių ir pavyzdinių žaidėjų. Mūsų laikais rinktinėse buvo po 1-2 rankininkes, žaidimui prieš kurias turėjome specialiai ruoštis. Jos buvo labai gerbiamos, nes galėjo nulemti rungtynių eigą. Dabar rankinyje daugiau vienodo lygio ir stilių žaidėjų, bet išskirtinių nėra. Tave gali nustebinti nebent kažkokiomis smulkmenomis, turėti geresnį vieną metimą ar būti greitesnė. Rankinis šiuo metu agresyvus, vyriškas, šiurkštus. Mūsų tai negąsdina, mes to mokom žaidėjas“ – samprotauja A. Fridrikas.

Austrija viena iš tų šalių į kurią išvyksta nemaža dalis Lietuvos rankininkų ir ten pradeda arba tęsia legionieriaus karjerą. Pašnekovę labiausiai džiugina tai, kad atvykę lietuviai ne tik puikiai pritampa komandose, bet ir tampa jų lyderiais bei padovanoja žiūrovams gražių rungtynių. A. Fridrikas gaila tik dėl to, kad į Austriją neatvyksta daug Lietuvos rankininkių, o beveik visą lietuvių desantą sudaro vyrai. 
 

Čia pat A. Fridrikas įvardino ir galimas to priežastis: „Šiuo metu Austrijoje vyrų rankinis yra geresnėje finansinėje padėtyje. Vyrų rinktinė dalyvauja įvairiose tarptautinėse varžybose, pavyzdžiui praeitų metų pasaulio čempionatas Kuveite, kur Austrijos rinktinei atstovavo ir Vytas Žiūra.

Praėjusią savaitę stebėjau Vienos klubų - „Insignis“ su Augustu Strazdu ir „Fivers“ su Vytu  Žiūra ir Tomu Eitučiu - rungtynes. Labai įdomus mačas. Buvo galima pamatyti, kad lietuviai rungtynių metu kovoja kaip liūtao, tačiau už aikštės ribų draugai.  Nesu mačiusi Romo Magelinsko treniruojamos Leobeno „Union“ komandos, bet girdėjusi daug gerų dalykų apie juos. Lietuviai (Benas Petreikis ir Jonas Truchanovičius) ten lyderiai ir jie sprendžia rungtynių likimą“, – lietuvius giria A. Fridrikas.

Tačiau Austrijoje gyvenančiai lietuvei su savo tautiečiais tenka susidurti ne tik būnant žiūrovo kėdėje. Jos auklėtinėms teko žaitsti prieš Lietuvos rinktinę merginų varžybose. Taip pat A.Fridrikas turėjo galimybę stebėti mūsų šalies moterų rinktinės žaidimą. Tad ji susidariusi pakankamai aiškų Lietuvos rankininkių portretą, kurį čia pat pristato: „Lietuvių lygis gal truputį prastesnis nei austrių, bet daug kuo nesiskiria. Labiausiai trūksta fizinio pasiruošimo. Žaidėjos yra labai techniškos, o taktiškai Lietuva visada buvo stipri. Per mažai dirbama su fiziniu pasiruošimu. Trūksta jėgos, greičio, ištvermės treniruočių. Rankininkės neatlaiko 60 min. intensyvių rungtynių. Pavargus pradedi daryti klaidas, nusileidi gynyboje, prameti ir pralaimi."

Kalbėdama apie savo asmeninius pasiekimus, A. Fridrikas neišskiria konkrečios pergalės ir tikina, kad jos karjeros variklis ir buvo nuolatinis noras nugalėti.

„Negaliu nei vieno laimėjimo išskirti. Visi buvo svarbūs ir nuoširdūs. Kaip ir žaidėja, taip ir trenerė esu tokia pati – užsispyrusi, pozityvi, noriu darbu pasiekti rezultatų. Visi pasiekimai vienodai svarbūs. Buvo malonu, kai bebaigiant sportinę karjerą, Europos rankinio federacija man įteikė taurę kaip naudingiausiai Čempionų lygos žaidėjai. Tačiau kiekviena pergalė išliko mano atmintyje ir nei vienos iš jų aš negaliu išskirti. Aišku malonu ir tai, kad po sportinės karjeros žmonės atsimena ir gerbia mane, kaip vieną iš geriausių pasaulio žaidėjų, mini puikiais žodžiais, ir prisimena kaip gera žmogų. Tai paglosto širdį, ir patvirtina, kad viską dariau teisingai,“ – mintimis į svarbiausias karjeros akimirkas grįžo A. Fridrikas. 

Pabaigai A. Fridrikas pamini neįtikėtiną faktą, kuriuo pasaulyje gali didžiuoti vienetai, o galbūt tik ji vienintelė.

„Pabaigus sportinę karjerą Danijoje, "Slagelse" rankinio klubas padovanojo 2005 laimėtą Čempionų lygos taurę. Taigi, mano namuose stovi Čempionų lygos taurė. Tokios taurės tikriausiai daugiau niekas asmeniškai neturi, nes paprastai po pergalės taurės kopija lieka tame klube, kuris tą taurę laimėjo. Mano trenere tada buvusi Anja Anderson ir  klubo atstovai bei fanai nusprendė, kad tą taurę privalau turėti aš“, - pokalbį tikru desertu sporto aistruoliams pabaigia A. Fridrikas.

A.Fridrikas – viena geriausių Lietuvos rankininkių. Per savo karjerą žaidė SSRS, Lietuvos ir Austrijos rinktinėse. 1999 m. pripažinta geriausia pasaulio rankininke. Pasaulio rankinio čempionė (1990 m.) ir bronzos medalio laimėtoja (1999 m.). Europos čempionato bronzos medalio laimėtoja (1996 m.), Septynis kartus EHF moterų čempionų lygos nugalėtoja, daugkartinė Austrijos, Danijos, Norvegijos ir Lietuvos čempionė, rezultatyviausia daugelio varžybų žaidėja, savo laiku buvo renkama į simbolines pasaulio ir Europos rinktines.