„Mačiau vaikų, ėjusių simbolinį 1 km, kurių vienas kitas tikrai ateis pas mane į grupę", - neabejoja Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris.
Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris druskininkietis Kęstutis Jezepčikas praeityje buvo gero lygio ėjikas, septyniskart šalies čempionas ir 50 km distancijos rekordininkas. Todėl neatsitiktinai jo iniciatyva prieš 23 metus Druskininkuose buvo pradėtos rengti tarptautinės ėjikų varžybos.
Jose yra bandę jėgas daug pajėgių ėjikų, kurie pasižymėdavo per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Gana aukštos Druskininkų varžybų aukščiausios pasekmės. Štai 1997 m. latvis Aigaras Fadejevas 15 km distanciją nuėjo per 58 min. 23 sek., o 1998 m. 10 km nuotolį – per 38 min. 46 sek..
Kovojo istorinėje trasoje
„Esu laimingas, - po šiųmečių varžybų tarė pagrindinis renginio organizatorius K. Jezepčikas, kuris neseniai paminėjo savo 50 metų jubiliejų.- Darbo buvo nemažai, tačiau turiu stabilius rėmėjus, šiemet prie renginio pirmą kartą prisidėjo Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas."
Šiemet ėjikai dėl Lietuvos čempionato apdovanojimų 10 km distancijoje kovojo toje pačioje trasoje miesto gatvėmis, kur varžybos vyko prieš 23-ejus metus (vėlesniais metais sportininkų kovos vyko ant trinkelių). Į gatves pasivaržyti pabiro ir daug mažylių, kurie visi buvo apdovanoti „Asics“ prizais.
„Mačiau vaikų, ėjusių simbolinį 1 km, kurių vienas kitas tikrai ateis pas mane į grupę. Dabar ugdau 18 įvairaus amžiaus sportininkų. Didžiausias viltis sieju su Mariumi Šavelskiu, dabar studijuojančiu Lietuvos sporto universitete. Jį man padeda treniruoti kaunietis Valdas Kazlauskas. Sportininkas jau įvykdė olimpinį A normatyvą, šiose varžybose buvo antras ir tapo Lietuvos vicečempionu. Mokinys gerai pradėjo šiemetinį sezoną: keturi startai – keturi asmeniniai pasiekimai. Tačiau antroji sezono pusė, kai teko rungtyniauti svarbiausiose metų varžybose, susiklostė nekaip, nepavyko pasiekti antrojo sportinės formos piko. Marius – jaunas sportininkas ir jam pasiekti du pikus, pasirodo, buvo sudėtinga. Sportininkui reikia adaptuotis suaugusiųjų sporte, jam nekelti ambicingų tikslų. Kitais metais visą dėmesį reikės sukoncentruoti vienam pagrindiniam startui – Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms“, - sako K. Jezepčikas.
Npatinka ilgaamžiai rekordai
Ar sunku organizuoti tokios lygio tarptautines ėjikų varžybas?, - paklausėme K.Jezepčiko.
Renginyje dalyvauja tradicinės šalys, su kuriomis palaikome glaudžius draugiškus ryšius. Mes važiuojame pas juos rungtyniauti, vežamės savo auklėtinius, o jie kasmet atvažiuoja pas mus. Tas gražus bendradarbiavimas tęsiasi daugelį metų.
Būtų galima rengti ir didesnio masto varžybas, tačiau mes tęsiame pradėtas tradicijas, bendruomenę pritraukiame prie sporto. Vaikai ir jų tėveliai pamato mūsų olimpiečius, pačius geriausius ėjikus.
Net 18 metų gyvavo 1991 m. tavo pasiektas Lietuvos 50 km distancijos rekordas, kurį pagerino Donatas Škarnulis.
Niekas nėra amžina. Tikrai negaila, kad pagaliau atsirado sportininkas, kuris ėjo greičiau už mane. Donatas to nusipelnė, buvo gerai pasirengęs. Matau dar vieną sportininką, kuris gali gerinti jo rekordą, tai – Tadas Šuškevičius.
Man, šalies lengvosios atletikos rinktinės vyriausiajam treneriui, liūdna, kad dar yra labai barzdotų rekordų, ypač vyrų grupėje. Linkėčiau, kad tie rekordai būtų dažniau gerinami.
Rugsėjo 6 d. tau sukako 50 metų, kaip jautiesi?
Jaučiuosi gerai, ta 50 metų riba nieko nepasako. Man nėra didelių problemų Druskininkuose vienam treniruoti ėjikus, visuomeniniais pagrindais truputį padeda brolis Jonas, „Atgimimo“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas. Ten veikia sporto klasės, yra daug vaikų, jų sporto bazėje treniruojasi ir mano auklėtiniai.

Sezonas dar nebaigtas
Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidento Kastyčio Pavilonio ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko iniciatyva šiemet pagaliau buvo pakeista šių tarptautinių varžybų trasa. LSĖA vadovas iškėlė ultimatumą: jeigu bus lenktyniaujama šaligatviais, čempionate nedalyvaus geriausios Lietuvos ėjikės, kurios gali traumuotis.
„Druskininkiečiai atsižvelgė į asociacijos pageidavimus ir sudarė puikias sąlygas. Vieta prie Druskininkų sporto centro yra ideali visais atžvilgiais: yra kur persirengti, nusiprausti, pati trasa lygi, asfaltas geras, čia galima rengti bet kokio rango varžybas“, - sako K. Pavilonis.
Jam patiko, kad kartu su didelio meistriškumo ėjikais olimpiečiais galėjo dalyvauti ir jaunimas, kuris turėjo į ką lygiuotis, iš ko mokytis. Patys jauniausieji ėjikai noriai dalyvauja tokiose varžybose.
Ar ėjikai nudžiugino gerais rezultatais per šias vienas paskutiniųjų šio sezono varžybų?, - paklausėme K. Pavilonio
Nors ir nepasiekė asmeninio rekordo, labai aukštą rezultatą (43 min. 26 sek.) pasiekė Brigita Virbalytė-Dimšienė. Jai čempionatas, kurį laimėjo nesunkiai, eidama ne visa jėga, buvo gera treniruotė. Greitas buvo ir Tadas Šuškevičius.
Jeigu ir kitą sezoną sugebėsime gerai sureguliuoti treniruočių krūvius ir laipsnišką pasirengimą olimpinėms žaidynėms, tai ir Brigita Dimšienė, ir Neringa Aidietytė turi visas galimybes patekti į geriausiųjų aštuntuką. Jau parėjusiais metais sakiau, kad reali Brigitos vieta per pasaulio čempionatą – 8-12, o ji Pekine buvo septinta ir viršijo visus lūkesčius. Kai ėjimo trasoje rungtyniavo moterys, buvo pati karščiausia (daugiau kai 30 laipsnių) diena per visą čempionatą.
Ar šiemet ėjikai dar lenktyniaus?
Taip. Šeši mūsų jaunieji ėjikai šį savaitgalį bandys jėgas tarptautinėse varžybose, o Brigitos Dimšienės ir Neringos Aidietytės laukia komercinės varžybos Kinijoje.