Nors pasaulio vicečempionei Liudai Triabaitei dviračių sportas sukėlė ne tik džiaugsmo, bet ir skausmo, ji neįsivaizduoja savęs be šios sporto šakos
Pasaulio dviračių čempionato komandinių lenktynių vicečempionė Liuda Triabaitė liepos 7 d. švenčia 50 metų jubiliejų. Didžiajam sportui ji atidavė 19 metų. Nuo jo nenutolo ir dabar – dirba Vilniaus miesto sporto centre ir ugdo jaunuosius dviratininkus.
Kai su Liuda susitikome dviračių sporto bazėje, ji su savo auklėtiniais rengėsi Lietuvos jaunių žaidynių varžyboms Jurbarke. Moteris dažnai su jaunimu taip pat sėda ant dviračio ir išvažiuoja į plentą.
Pažino dvi kartas
L. Triabaitė – aštuonių pasaulio čempionatų ir septynių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ dalyvė. Iš pradžių penkerius metus ji atstovavo Prancūzijos klubui „Ebly“, o vėliau porą metų – Lietuvos rinktinei.
Liuda – buvusi pasvalietė. Baigusi aštuonmetę mokyklą, atvažiavo mokytis į Panevėžio profesinę technikos mokyklą. Čia ją ir pastebėjo treneris Valerijus Konovalovas, pakvietęs lankyti dviračių treniruotes.
Šiandien jubiliatė teigia, kad yra laiminga, jog per 19 savo aktyvaus sportavimo metų dviračių pedalus mynė su dviejų kartų dviratininkėmis: Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja Laima Zilporyte, SSRS čempione Sigute Lizdenyte ir iš jų estafetę perėmusiomis Edita Pučinskaite, Diana Žiliūte, Zita Urbonaite, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtėmis.
Liuda niekada neužmirš 1994-ųjų, kai Palerme (Italija) ji tapo 50 komandinių lenktynių vicečempione. Dabar šios rungties varžybų programoje jau nėra.
„Mano viena silpniausių vietų buvo kalnai, juose nesijaučiau taip gerai, kaip Edita Pučinskaitė ar Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės. Per varžybas mano pagrindinė užduotis buvo padėti komandos draugėms, kurios galėdavo laimėti varžybas, ir jas vesti į pergalę. Tačiau pasitaikydavo, kad treniruočių draugės ir man sudarydavo galimybę nugalėti. 1994-aisiais laimėjau „Tour de France“ etapą“, – prisimena Liuda.
Lemtinga griūtis
Tačiau būtent „Tour de France“ lenktynės – vienas skaudžiausių jos gyvenimo etapų. Tai atsitiko 1999 m. rugpjūčio 20 d., iki varžybų pabaigos likus dviem etapams. Liuda pateko į griūtį, smarkiai susitrenkė galvą ir prarado sąmonę. Ji buvo nugabenta į ligoninę, ten praleido kelias dienas. Nebuvo vietos, kurios neskaudėtų. Gydytojai veidą išvagojo siūlėmis.
Kai Liuda sugrįžo į namus, po oda dar buvo likę žvyro, ir veidas supūliavo. „Išgyvenau siaubingas dienas – negalėjau valgyti, išmušti priekiniai dantys. Spalio mėnesį profesorius Kęstutis Vitkus man padarė veido operaciją ir, laikui bėgant, pamažu atsigavau“, – prisimena Liuda.
Tačiau randai veide liko, ir žymioji dviratininkė su nuoskauda taria: „Dabar nesu fotogeniška...“ Sunki trauma privertė L. Triabaitę baigti sportinę karjerą, kai jai buvo 35-eri.
Kitas gyvenimo etapas
Prasidėjo kitas gyvenimo etapas. Tuometis Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos direktorius Gediminas Kastanauskas ją pakvietė dirbti dviračių sporto trenere. Liuda pripažįsta: po tiek metų, praleistų aktyviojo sporto srityje, buvo neįprasta, sunku. Susirinko nemaža mergaičių grupelė ir maždaug penkerius metus glaudėsi sporto bazėje Karoliniškėse.
Iš pradžių jaunoji trenerė dar pati su vaikais važinėjo dviračiu. Apie trejus metus dalyvavo ir įvairiose veteranų varžybose, labai mėgo Laimos Zilporytės taurės varžybas, kurios dabar nebevyksta.
Liudai pavyko išugdyti Lietuvos jaunučių, jaunių čempionų ir prizininkų. „Tačiau jie baigė vidurines mokyklas, įstojo studijuoti į aukštąsias mokyklas ir su dviračių sportu atsisveikino“, – pasakoja trenerė.
Lietuvoje nedaug moterų, dirbančių dviračių sporto trenerėmis. Liuda lenkia pirštus ir vardija: panevėžietės Loreta Zopelienė ir Vitalija Breivienė, vilnietės Valentina Toguzajeva-Pokladok, Raimonda Čerkauskaitė, Eglė Cekanauskaitė, dabar dirbanti Italijoje, ir viskas.

„Visada sakydavau, kad niekada nedirbsiu trenere, nes mačiau, koks sunkus tai darbas. Reikia daug nervų, kantrybės, valios. Tačiau greitai teko atsisakyti šių žodžių“, – prisipažįsta Liuda, treniruojanti 18 jaunųjų dviratininkų, tarp jų – ir vieną mergaitę.
Talentingų vaikų L. Triabaitė randa per įvairias mokyklų varžybas ar maratonus ir juos kviečia lankyti treniruotes. Vilniaus sporto centre Liuda dviratininkus ugdo su dar keturiais treneriais – Vytautu Juchnevičiumi, G. Kastanausku, V. Toguzajeva-Pokladok ir R. Čerkauskaite.
Dukra žengė mamos pėdomis
Liudos pėdomis žengė ir jos dukra Agnė. Ji atstovavo Lietuvos jaunių rinktinei ir porą kartų dalyvavo Europos jaunių čempionate. Dabar jai 25-eri, šiemet baigs Mykolo Romerio universitetą. Liudos vyras – Rolandas Būtėnas – buvęs dviračių sporto mechanikas, o dabar dirba dviračių sporto parduotuvėje „Umarai“.
Liuda neslepia – dviratininkus sunku ugdyti. Prastas finansavimas, trūksta inventoriaus, apie treniruočių stovyklas svetur galima tik pasvajoti. Todėl visos žiemos bėga Ozo gatvėje esančioje dviračių sporto bazėje, ten jaunimas mina pedalus ant staklių, stiprėja fiziškai.
„Nežinau, ar esu laiminga, gyvenimą susiejusi su dviračių sportu. Neaišku, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs kitoje srityje. Tačiau turiu didelį šeimos palaikymą ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako L. Triabaitė.
„Visada sakydavau, kad niekada nedirbsiu trenere, nes mačiau, koks sunkus tai darbas. Reikia daug nervų, kantrybės, valios. Tačiau greitai teko atsisakyti šių žodžių.“
* * *
Vizitinė kortelė
Liuda Triabaitė gimė 1965 m. liepos 7 d. Pasvalio r., Petriškiuose. SSRS sporto meistrė (1982 m.) ir tarptautinės klasės sporto meistrė (1984 m.). Pirmasis treneris – Valerijus Konovalovas.
Penkiskart Lietuvos dviračių sporto čempionė (1987–1993 m.), dukart SSRS daugiadienių lenktynių čempionė (1983–1984 m.) ir SSRS tautų spartakiados daugiadienių lenktynių vicečempionė (1986 m.), Baltijos jūros šalių žaidynių 25 km komandinių, 25 km žiedinių (1993 m.) ir 19,5 km atskiro starto (1997 m.) lenktynių laimėtoja.
Pasaulio 50 km komandinių lenktynių vicečempionė (1994 m.). 2007 m. baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą.