Legendinė lengvaatletė Ana Ambrazienė norėtų sulaukti, kad būtų pagerintas jos prieš 32 m. pasiektas Lietuvos rekordas
Buvusi pasaulio rekordininkė ir vicečempionė Ana Kosteckaja-Ambrazienė vėl su lengvaatlečiais. Nuo praėjusių metų spalio mėnesio ji dirba „Cosma“ klube, daug bendrauja su jaunimu, treneriais ir, kaip pati sako, jaučiasi pakylėta.
„Gerai pritapau prie kolektyvo ir sportininkų. Lengvoji atletika – mano pašaukimas, jai atidaviau visą savo jaunystę, pačius gražiausius gyvenimo metus. Klube dirbu vadybininke, tačiau mane galima vadinti mūsų lengvaatlečių vyresniąja drauge. „Cosma“ klubui priklauso beveik visi Lietuvos lengvosios atletikos lyderiai, iš viso – 70 lengvaatlečių“, – sako balandžio 14 d. 60-metį atšventusi A. Ambrazienė.
Staigi netektis
Sūnus Algirdas, kuriam birželio mėnesį sukaks 30 m., baigė verslo teisę ir vadovauja automobilių prekybos įmonei. Pasak Anos, sūnus, nors ir gyvena kartu su ja, turi savo gyvenimą, o ji – savo.
Prieš pustrečių metų Ana išgyveno skaudžią netektį: staiga mirė jos vyras odontologas Algirdas, su kuriuo kartu nugyveno 30 m.: spalio 2 d. buvo atšvęstos perlinės vestuvės, o lapkričio 9 d. kilus kojos lūžio komplikacijoms jo jau nebebuvo tarp gyvųjų. Sunkią valandą jai labai daug padėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacija.
Lemtis – rūpintis kitais
„Šie metai yra mano metai. Perskaičiau, kad tie, kurie yra gimę 1955-aisiais, nuo pat mažens turi rūpintis kitais ir už juos atsakyti. Ir taip – visą gyvenimą. Toks sunkus buvo ir mano gyvenimas. Užaugau be tėvo, vėlai, tik baigusi mokyklą, pradėjau sportuoti, tačiau pakliuvau į labai gero trenerio Algimanto Vilko rankas. Ilgai neradau savo tikrosios rungties, daug metų ieškojau“, – prisimena po Avino ženklu Ožkos metais gimusi Ana.
Ji bėgiojo krosą, 400 m ir 800 m distancijas. O 1978 m. išbandė savo jėgas 400 m barjerinio bėgimo distancijoje ir per pirmąsias varžybas pasiekė Lietuvos rekordą. Sportininkė teigia, kad ji nebuvo ypač talentinga atlikdama techniškas rungtis, pirmasis rekordas jai dabar kelia šypseną, tačiau šiandien tokio rezultato niekas nepasiekia.
Kaip teigia Ana, 400 m barjerinio bėgimo rungtis yra daugiau vyriška ir labai sunki, tenka ugdyti greičio ištvermę, bėgioti ilgus nuotolius, jau nekalbant apie tai, kad distancijoje dar reikia įveikti 10 barjerų. Ji darbo nebijojo, labai daug treniravosi. Kai 1978 m. pateko į SSRS rinktinę, Anos rezultatai pradėjo sparčiai gerėti.
Rekordas vis dar nepagerintas
Šiemet sukako 32 m., kai A. Ambrazienė Maskvoje birželio 11 d. per brolių Znamenskių memorialo varžybas pasiekė pasaulio rekordą – 54,02 sekundės. „Rezultatas tikrai aukštas, tačiau tikiu, kad Lietuvoje atsiras merginų. Labai norėčiau sulaukti to momento, kai bus pagerintas mano rekordas, ir naujai rekordo autorei paspausti ranką“, – sako buvusi pasaulio rekordininkė.
Vieną tokią bėgikę Ana jau nusižiūrėjo, tai klaipėdietė Eglė Staišiūnaitė, kuri dabar gyvena Amerikoje, treniruojasi ir dirba trenere. Moteris viliasi, kad ji šiemet 400 m barjerinio bėgimo distanciją turėtų įveikti greičiau nei per 56 sekundes. Pasak Anos, Eglė turi daug geresnius duomenis, nei ji (ūgis – 173 cm).
Legendinė bėgikė pirmoje distancijos pusėje tarpus tarp barjerų dažniausiai įveikdavo 16 žingsnių, o klaipėdietė yra aukštesnė už Aną ir jai gali pakakti mažiau žingsnių.

Kartais trūko tik sėkmės
A. Ambrazienė prisiminė savo sportavimo laikus. Vos pradėjusi lankyti pratybas, ji jau turėjo tikslą ir jo užsispyrusi siekė. „Gal ir keistas mano charakteris, bet jeigu sau ką nors įsikalu į galvą, turiu nugalėti visus sunkumus ir būtinai pasiekti tikslą. Jeigu ko nors nemoku, pasiklausiu kitų ir iriuosi į priekį“, – teigia Ana ir linki tokioms būti visoms Lietuvos barjerininkėms.
Sportininkė pripažįsta, kad ji per varžybas pritrūkdavo sportinės sėkmės. Taip atsitiko ir per pirmąjį pasaulio čempionatą 1983-iaisiais Helsinkyje, kai vilnietei – pasaulio sezono lyderei ir visą laiką pirmavusiai distancijoje – iki aukso pritrūko 0,01 sekundės. Kai dabar sportininkė pasižiūri į nuotraukas, atrodo, kad vis dėlto ji buvo šiek tiek priekyje.
„Buvau tikra, kad nugalėsiu. Nemačiau aštuntuoju taku bėgusios Jekaterinos Fesenko, kuri paskutinę akimirką mane aplenkė. Tai buvo pati svariausia ir paskutinė jos pergalė, nes po čempionato rusė daugiau niekur nedalyvavo. Liko didžiulis apmaudas, tačiau ašarų neliejau, nors ir galėjau įeiti į istoriją kaip pirmojo pasaulio čempionato aukso medalio laimėtoja“, – prisimena Ana.
Pasaulio vicečempionės sportinė karjera buvo ilga, ji sportavo iki 40 metų. 1995 m. sausio mėnesį A. Ambrazienė paliko bėgimo takelį. Iš sporto pasitraukė skaudama širdimi, be jokių išleistuvių. Niekas žymiajai lengvaatletei nepadėkojo už pasiektas įspūdingas pergales, niekas neįteikė gėlių.
Dirbo darželyje ir mokykloje
Ana gailisi, kad nedirbo trenere, nes galėjo tapti tikrai gera. Kai atėjo prašytis darbo, jai sporto mokykloje buvo pasiūlyta dirbti 0,25 etato. Sportininkė už viską gražiai padėkojo ir nuėjo į vaikų darželį „Pušaitė“, kur išdirbo trejus metus.
Dirbo su 3–6 m. vaikais, turėjo daug grupių, apsigynė metodininkės darbą. Tada buvo pakviesta dirbti į Antakalnio vidurinę mokyklą, kur praleido aštuonerius metus. Buvo kūno kultūros mokytoja, paskui direktoriaus pavaduotoja. Pasak Anos, tai buvo labai gražūs metai: ji puikiai sutarė su kolektyvu, ją mylėjo vaikai, su kuriais ji iki šiol palaiko šiltus santykius.
Nuo 2006 m. A. Ambrazienė buvo pakviesta dirbti į bendrovę „Vision Euronord“, prekiaujančią maisto papildais ir kosmetika, generaline direktore. Čia pasaulio vicečempionė dirbo trejus metus, tačiau, kai jai buvo paskirta renta, šio darbo atsisakė.
Banguotas gyvenimas
Ana negali atsakyti, ar gyvenime buvo laiminga. „Nežinau, kaip tą laimę išmatuoti. Nesu piktybiškas žmogus, su visais labai gerai sugyvenu. Turėjau nuostabų vyrą, sekėsi bėgimo takelyje. Tačiau dabar turiu sveikatos problemų, birželio 15 d. trečią kartą manęs laukia galvos operacija.
Net ir mano gydytojas negali pasakyti, nuo ko viskas prasidėjo. Sako, jeigu žinotų, tas gydytojas gautų Nobelio premiją. Tačiau blogas nuojautas veju šalin, turiu daug darbų, puikių bendraminčių. Labai džiaugiuosi, kad mane palaiko Lietuvos lengvosios atletikos federacija, joje dirba ypač šilti žmonės, kurie visada išties pagalbos ranką“, – sako A. Ambrazienė.
* * *
Vizitinė kortelė
Gimė 1955 m. balandžio 14 d. Tarakonyse (Vilniaus r.). 20 kartų Lietuvos 400 m (1977–1979, 1981, 1990 m.), 400 m barjerinio bėgimo (1977, 1978, 1981, 1983, 1991, 1993, 1994 m.), estafečių 4 × 400 m (1974, 1978, 1979, 1986, 1991–1993 m.) ir 4 × 200 m (1979 m.) čempionė.
Net 55 kartus gerino Lietuvos rekordus: 500 m (nuo 1:10,6, 1978 m. iki 1:08,9, 1991 m.), 400 m (nuo 53,70, 1979 m. iki 51,96, 1983 m.) ir 400 m barjerinio bėgimo (nuo 59,20, 1978 iki 54,02, 1983 m.).
SSRS rinktinės narė (1978–1989 m.). 1981 m. per universiadą Bukarešte pelnė 2 aukso medalius 400 m barjerinio bėgimo ir estafečių 4 × 400 m rungtyse. 1983 m. per SSRS tautų spartakiadą laimėjo aukso (400 m b/b) ir bronzos (estafetė 4 × 400 m) medalius. 1983 ir 1987 m. tapo SSRS 400 m b/b čempione, 1980 ir 1982 m. – vicečempione, o 1981 ir 1988 m. pelnė bronzos medalius.
1983 m. gerino SSRS 400 m b/b rekordus: 54,70 ir 54,6. 1981 m. per Europos taurės varžybas 1981 m. 1983 m. užėmė antrąsias vietas, o 1981 m. per Pasaulio taurės varžybas buvo trečia. 1983 m. Helsinkyje tapo pasaulio vicečempione, o Maskvoje – pasaulio rekordininke.