Bėgikams trūksta ne talento, o noro

Tokijo olimpinių žaidynių 3000 m kliūtinio bėgimo rekordininkas ir septintos vietos laimėtojas A. Aleksejūnas nuo šiol bus kasmet prisimenamas – Lengvosios atletikos asociacija surengė jo pirmąsias taurės varžybas. 
 

Jos vyko kartu su atviromis Vilniaus gimnazistų estafečių varžybomis. Kol sportininkai suko ratus, pakalbinome šį bėgiką, šešis kartus gerinusį Lietuvos rekordus, laimėjusį ne vienas tarptautines varžybas.  
 

Žinoma, gražu ir smagu. Nenorėkim, kad bėgikus skaičiuotume tūkstančiais. To ir nereikia, nes ne visi gi bėgioja. Svarbiausia, kad yra žmonių, kurie nori bėgioti, kadangi tai nėra paprasta tai daryti. Bėgimo takelyje pats už viską atsakai. Jeigu rimtai nesitreniruosi, nesieksi užsibrėžto tikslo, nepadės joks treneris. 
 

Man labiausiai gaila, kad nebėra tokio mūsų rango žmonių, kokie buvo Jonas Pipynė, Kęstutis Orentas, Anatolijus Baranovas, Nijolė Sabaitė, Laima Baikauskaitė. Mūsų rezultatų dar ir šiandien niekas negerina, netgi pradedu galvoti, kad negi mes buvome tokie išskirtiniai.  

Neturėdami gerų stadionų, kurie buvo įrengti vos ne iš molio, sportinės aprangos, maisto papildų, bėgdavome pakankamai greitai. Tarkime, aš 3000 m kliūtinio bėgimo distanciją įveikdavau per 8 min. 31 sek., tai dabar, matydamas Lietuvos čempionatą, nustembu: sportininkai tokio rezultato nepasiekia, bėgdami netgi be kliūčių. 

Kas atsitiko šiandienos bėgikams?
Prieš 50 metų mes buvome greitesni, nei šiandienos bėgikai. Užaugo jau dvi kartos, trečia išeina į areną. Nemanau, kad jaunimas negabus, paprasčiausiai jis nenori tapti gerais bėgikais. Kodėl disko metikai tęsia gražias tradicijas, o bėgime jų jau nebėra.

Nenustebau. Norėčiau nors kiek prisidėti prie šio renginio, gal mano vardas padės ir paskatins jaunimą bėgioti bei siekti didesnio meistriškumo. Vieną kitą perspektyvų bėgiką šiek tiek gal ir paskatinsiu, gal bent tokiu būdu iš to gausaus būrio lengvaatlečių atsiras sportininkas, kuris pratęs mano pergales. Tikrai labai to norėčiau.