Nacionalino stadiono Šeškinėje, Vilniuje, pirmasis projektas buvo parengtas dar 1988 metais. Statybos prasidėjo 1990 metais – lygiai prieš tris dešimtmečius. 1993 m. statinys buvo užkonservuotas. Statybos atnaujintos 2007-ųjų vasarą, vyriausybei skyrus 100 mln. litų. Pinigus išleidus, 2008-ųjų pabaigoje, darbai vėl sustojo. Kokia situacija šiandien?
Vyriausybės įpareigota Vilniaus savivaldybė paskelbė konkursą stadiono galimybių studijai atlikti, kurį laimėjo vienintelis jame dalyvavęs advokatų kontoros „Varul Vilgerts Smaliukas“, verslo konsultacijų įmonės „Esika“ ir „Eikos“ įmonių grupei priklausančios bendrovės „Eikos statyba“ konsorciumas. Skelbta, jog studijos rengimas miesto kišenei atsieis 141 tūkst. litų.
Šią savaitę galimybių studijos rengėjai susitiko su Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovais, po kurio KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas su Sportas.info pasidalijo mintimis apie stadionio ateitį. Pasak R.Vaigino, galimybių studiją atliekantys specialistai turi duoti atsakymą, ką daryti toliau – tęsti darbus, stadioną konservuoti ar imtis drąstiškų priemonių ir pradėtą stadioną nugriauti. Anksčiau skelbta, jog norint užbaigti Nacionalinio stadiono statybą, reikėtų dar apie 300 mln. litų.
Ritas VAIGINAS, KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas:
„Mes prisidėjome prie projekto rengimo, kai trejus metus iškilęs stadiono statybos pratęsimo klausimas. Departamentui buvo pavesta organizuoti projekto rengimą, mes tai padarėme. Stadionui buvo skirta per 100 mln. litų. Pinigai buvo įsisavinti, bet, aišku, už tokią sumą stadionai nepastatomi. Buvo padaryti tam tikri darbai, o dabar reikia nuspręsti, ką daryti toliau.
Departamento pozicija tokia: Lietuva neturi visaverčio stadiono, ir tiesiai šviesiai sakome, kad tai yra gėda ir nesusipratimas. Nėra kalbų – stadionas reikalingas. Kiek galima juokinti Europą? Tai nenormalu.
Aišku, kalbant apie stadiono atsiperkamumą, reikalingi skaičiavimai. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai jau, berods, ketvirtoji stadiono galimybių studija. Kiek pamenu, viena iš jų akivaizdžiai įrodė, kad stadionas būtų nuostolingas. Beveik neabejoju, kad stadionas pats neišsiliakytų ir be dotacijų nebūtų išsiversta. Kokios tai dotacijos būtų – valstybės ar savivaldybės biudžeto – priklaustytų nuo to, kam stadionas būtų paskirtas tolimesniam administravimui.
Galimybių studijos rengėjai, lankęsi departamente, klausė, ko būtų galima atsisakyti, kad statybų sąmata būtų mažesnė. Departamento nuomonė šiuo klausimu gana griežta: jei stadionas būtų statomas, jis turi būti pastatytas taip, kaip numatyta projekte. Pirmiausia – stadionas yra suprojektuotas su devyniais bėgimo takais. Jie turi būti. Būtent tiek takų, norint rengti lengvosios atletikos Europos ar pasaulio čempionatus, reikalauja tarptautiniai standartai. Taip pat turi būti kiti lengvosios atletikos – disko, ieties metimo, ir t.t. – sektoriai.
Taip pat turi būti 2-3 treniruočių aikštės bei potribūninės patalpos, kurių numatytas bendras plotas – 21 tūkst. kv. m. Viena aikštė – kaip būtina apšilimo aikštė, norint organizuoti svarbiausius lengvosios atletikos renginius. Skaičiuojant atsiperkamumą ir žinant, kokia Vilniuje apverktina situacija su futbolo aikštėmis, ypač turint omeny milžinišką futbolo masiškumą – dvi trys papildomos futbolo aikštės išspręstų vaikų treniruočių ir futbolo mėgėjų užimtumo sostinėje problemą.

Taip pat turėtų būti įrengtas šiuolaikinis lengvosios atletikos maniežas. Galbūt nuo maniežo būtų galima ir susilaikyti, tačiau verta įvertinti faktą, kad visoje Lietuvoje neturime standartus atitinkančio maniežo. Dabartiniai pastatyti prieš 30-40 metų, ir yra tinkami tik vaikų ir mėgėjų treniruotėms. Tarptautinėms varžyboms dabartiniai maniežai netinka vien dėl to, jog bėgimo takų ilgis juose yra 200 m, kai pagal naujus standartus turėtų būti 250 m. Vis dėlto sutiktumėme, kad maniežas – tik esant finansavimo galimybėms, bet visa kita yra būtina.
Studijos rengėjai pareiškė, kad suplanuotų treniruočių aikščių galbūt nebus galimybės įrengti, nes ten brangus komercinis plotas ir neva ten turėtų atsirasti komerciniai pastatai. Mes atsakėme, kad tokiu atveju galimybių studijoje iškart galima rašyti, jog toks stadionas nereikalingas. Jei nebus treniruočių aikščių šalia, stadionas tikrai neatsipirks. Negalėtume rengti tarptautinių lengvosios atletikos renginių, tad tokiu atveju net nėra prasmės kalbėti apie stadiono statybų pratęsimą.
Be to, labai svarbu išnaudoti tą 21 tūkst. kv. metrų potribūninį plotą. Yra suprojektuotos dvi standartinės sporto salės, taip pat šokių studija. Mūsų nuomone, būtų galima peržiūrėti planus. Sporto departamento mintis tokia, kad tas plotas turėtų būti išnaudotas įvairių specializuotų salių įrengimui – ne tik krepšinio, bet ir kitų sporto šakų, pavyzdžiui, imtynių, tinklinio, badmintono, fechatvimosi ir panašiai. Tai būtų mini Vilniaus sporto centras, kur galėtų sportuoti daugelio šakų atstovai. Tai spręstų ne tik Vilnius miesto, bet tuo pačiu ir Lietuvos olimpinio sporto centro problemas. LOSC yra Ozo gatvėje, visai šalia, maždaug 1 km atstumu nuo stadiono. LOSC viešbutyje gyvena apie šimtą jaunų sportininkų, kuriems treniruotis stadiono sporto kompleksuose būtų itin patogu. Tuo pačiu ten galėtų būti ir visų sostinės sporto mokyklų administracinės patalpos. Aišku, dalis patalpų turėtų būti ir komercinės paskirties – kavinės, pirčių kompleksai ir panašiai.
Spaudoje buvo pasirodę komentarų, kad projektas labai brangus, kad kitose šalyse stadionai statomi pigiau. Mūsų nuomonė irgi tokia, kad jei nėra lėšų – reikia supaprastinti projektą. Nežiūrint į tai, kad garbūs architektai broliai Nasvyčiai stadioną suprojektavo norėdami pastatyti net tik funkcionalų, bet ir gražų objektą, estetiškai išskirtinį, kuris puoštų miestą – kai kurių dalykų galbūt verta atsisakyti.
Pavyzdžiui, suprojektuotas stadiono išorės uždengimas – „apsiuvimas“ spalvotais stiklo paketais, kad statinys neatrodytų tarsi betono gabalas. Tai puoštų miestą, bet kainuotų apie 80 mln. Litų. Galbūt to reikėtų atsisakyti. Galbūt reikėtų atsisakyti ir arkos, kuri taip pat kainuoja 70-80 mln litų. Pasaulio futbolo čempionate Pietų Afrikoje matėme, kad ji funkcionali – įrengiamos filmavimo kameros, sprendžiamos apšvietimo problemos. Tačiau jei finansinės galimybės to neleidžia, galbūt verta atsisakyti“.