Geriausias "Raseinių-Norvelitos" žaidėjas Tomas Staševičius sportą derina su darbu, nes profesionalaus sportininko karjerą sustabdė nugaros skausmai
Kaip ir praėjusiais metais, Tomas Staševičius per Lietuvos čempionato apdovanojimus su komandos draugais vėl stovėjo ant prizininkų pakylos. 2014-aisiais jis atstovavo Kelmės „Antiviui-Etoviui“ ir tapo vicečempionu, o šiemet padėjo "Raseinių-Norvelitos" komandai pelnyti bronzos medalius. Mače dėl trečiosios vietos raseiniškiai įveikė būtent Kelmės klubą.
Savo pasirodymą šiemetiniame čempionate T.Staševičius įvertino taip: „Medaliai – ant kaklo, tai jau gerai. Raseiniai pirmą kartą užlipo ant nugalėtojų pakylos, tuo labai džiaugiuosi. Širdyje jaučiau ir su komandos draugais kalbėjome, kad galime laimėti medalius.
Tragiškai sužaidėme pirmąsias rungtynes su kelmiškiais, to, ką treneris mums liepė daryti, nieko nepadarėme. Tačiau antrasis susitikimas mums susiklostė super, iškovojome pergalę po auksinio seto. Didžiuojuosi komanda“, - įspūdžiais po finalinių rungtynių dalijosi 27 metų tinklininkas, kuris buvo pripažintas geriausiu raseiniškių finalinio turnyro žaidėju.
Ar sunkios buvo kovos dėl bronzos?
Atidaviau visas jėgas, nuo didelio krūvio pradėjo skaudėti nugarą, kuri nėra mano stipriausia vieta. Tačiau be komandos aš būčiau niekas, tai visų mūsų medaliai. Vyrai šaunuoliai, jie parodė tvirtą charakterį, po pralaimėtų rungtynių nepalūžo ir atsitiesė.
„Antivis-Etovis“ – labiau patyrusi, kovinga komanda, su ja visada sunku žaisti. Mūsų komandoje daugiausiai moksleiviai, o varžovų - vyrai.
Pats kartais dėl vaikiškų klaidų emociškai nesusivaldau, tačiau komanda mane nuramina. Manau, kad kitais metais „Raseiniai-Norvelita“ per Lietuvos čempionatą kops dar aukščiau.
Ar tu pats raseiniškis?
Ne, kelmiškis. Šių metų Lietuvos čempionate žaidžiau prieš savo kraštiečius. Tinklinį Kelmėje pradėjau žaisti vadovaujant dideliam tinklinio entuziastui gydytojui Algimantui Petrovui. Tada man patiko dvi sporto šakos: krepšinis ir tinklinis, jų pratybas lankiau paraleliai vienu metu. Tačiau didesnes viltis siejau su krepšiniu, nes ūgio netrūko (194 cm).
Kada apsisprendei, jog tavo pašaukimas yra tinklinis?
Kai išvykau studijuoti inžinerinę informatiką į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Mane tobulino vienas geriausių Lietuvos tinklinio trenerių Jonas Adomaitis.
Geresnio trenerio nesu sutikęs, per penkerius metus gavau geras tinklinio pradmenis. Daug treniravomės, per savaitę net šešis kartus.
Kada atsidūrei Raseiniuose?
Šiemet. Porą metų žaidžiau Danijoje, atstovavau dviem klubams. Pradėjau žaisti žemesnėje lygoje, o po to – aukščiausioje. Laimėjome bronzos medalius. Žaidžiau ir paplūdimyje, užėmiau ketvirtą vietą.
Danijoje tinklinis – neblogo lygio, atvyksta žaisti daug legionierių. Taip susiklostė, kad 2014-aisiais grįžau į Lietuvą ir mane pakvietė „Raseiniai-Norvelita“.
Ar kitais metais vėl atstovausi šiai komandai?
Nežinau, turiu pasiūlymų iš kitų komandų. Prieš akis visa vasara, kažką sugalvosiu. Norėčiau žaisti toje ekipoje, kur būtų didžiausios galimybės tobulėti. Girdėjau, kad kitais metais gerą komandą žada burti vilniečiai.
Gyvenu Vilniuje, o į Raseinius retkačiais važiuodavau pasitreniruoti su naująja komanda. Situacija sudėtinga: kol kas iš tinklinio sunku išgyventi, todėl dirbu informacinių technologijų bendrovėje su danais.
Tad nelengva ir gerai žaisti, ir dirbti?
Asmeninio laiko tikrai mažai turiu, mano visi savaitgaliai parduoti.
Ar vasarą žaisi paplūdimyje?
Taip. Dabar truputį pailsėsiu ir su 2005 m. pasaulio jaunių (iki 18 m.) vicečempionu šiauliečiu Arūnu Kirsniu kibsime į darbą. Su juo žaidžiau prieš porą metų, po to išsiskyrėme, o dabar vėl sueisime kartu.
Planuojame dalyvauti Rytų Europos šalių čempionate, Lietuvos čempionato atskirų etapų varžybose.
Kur smagiau: salėje ar paplūdimyje?
Vasarą, žinoma, paplūdimyje. Žaisti ant smėlio geriau sąnariams.
Ar savo ateitį siesi su tinkliniu?
Sunku pasakyti. Buvau ragavęs profesionalaus tinklininko duonos, tačiau, pradėjus skaudėti nugarą, profesionalu netapau.