Šiandien iškovotas medalis yra svarbiausias

51 metų kaunietis, Lietuvos krepšinio legenda bei vyriausiojo Lietuvos rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros asistentas Valdemaras Chomičius jaučia nostalgiją Lietuvos komandoms bei prisipažįsta, kad mielai dirbtų gimtinėje. Treneris noriai pasidalino mintimis ne tik apie dabartinę veiklą, bet ir apie savo ilgą bei vingiuotą kelią krepšinio olimpo link.

V. Chomičius apie trenerio karjerą žinojo vos tik pradėjęs žaisti krepšinį – juk norint būti geriausiu, neužtenka treniruočių mokykloje.  Būtina įdėti daug papildomo darbo bei nepamiršti, kur gimė krepšinio pradmenys:

„Juk vis dėlto krepšinį mes pradedame žaisti Lietuvoje, o ne kur nors kitur. Ne kas kitas mus išmoko, o mūsų treneriai, mūsų aplinka, tėvai, broliai, draugai... O tas krepšinio populiarumas kelia į viršų. Ir manau, kad turime žaisti už Lietuvą, jeigu esame jai reikalingi.“

Pradėkime nuo pradžių. Žaisti krepšinį pradėjote gana vėlai – būdamas 14 metų. Iki tol išbandėte daugybę sporto šakų. Kaip manote, kodėl pasilikote krepšinyje?
Tikriausiai tai buvo mieliausia širdžiai. Manau, kad kiekviena sporto šaka turi savo specifiką, o krepšinis jungia beveik viską. Jeigu kur nors atsilieki – pavyzdžiui, koordinacijoje, fiziniame pasiruošime - negali normaliai ir žaisti. Todėl visos kitos sporto šakos, kurias aš išbandžiau, labai padėjo. Aišku, kai atėjau į krepšinį, susidariau vaizdą, kad visi labai toli pažengę. Man buvo sunku net svajoti, kad kada nors galėsiu žaisti. Bet jeigu kiti gali, kodėl negaliu aš? Tokių minčių vedamas ir pasilikau.

Ar jūsų pirmasis treneris Vladas Janiūnas daug prisidėjo prie to, kad taptumėte profesionaliu krepšininku?
Manau, treneris visada nukreipia tinkamai. Jis atkreipia dėmesį į žaidėją, mato jame perspektyvą. V.  Janiūnas paprasčiausiai man pasakė – arba tu rimtai treniruojiesi ir galvoji būti krepšininkas, arba eini ir sportuoji kitur. Tie žodžiai labai padėjo, mane užkabino. Pasišvenčiau išmokti tai, ką moka visi kiti.

Pirmame savo profesionaliame turnyre per vienerias rungtynes pelnėte 36 taškus. Ar tai ir buvo lemiamas lūžis, dėl kurio galutinai pasirinkote krepšininko kelią?
Kai įmečiau 36 taškus, maniau, kad jau viską išmokau. Galvojau, gausiu kokį nors žaidėjo prizą (juokiasi,- aut. past.) Aišku, man paprasčiausiai sekėsi – mečiau iš bet kur, bet kaip, ir pataikiau. Tos rungtynės padėjo patekti į finalą. Ten priešininkai, aišku, labiau patyrę, mokėjo gintis, ir aš  pelniau vos 2 taškus. Kontrastas suteikė daugiau jėgų, supratau, jog negaliu spręsti pagal vienerias rungtynes, kas aš esu, kad reikia siekti stabilumo ir judėti į priekį.
Visi tėvai nori, kad vaikas būtų kažkoks profesorius, turėtų diplomą. Mama labai prašė, kad daugiau dėmesio skirčiau mokslams ir tuo pačiu neleido pasireikšti pačiam. Tada ir pasakiau: leisk man mama pačiam pasirinkti, kuo užsiimti. Jeigu tu man leisi tai padaryti, po trejų metų aš tapsiu Europos čempionu. Praėjo trys su puse metų, nežinau, kaip taip galėjo atsitikti, tačiau juo ir tapau. Tiesa, su jauniais.

Savo autobiografinėje knygoje minite, kad buvote ne tik išdykęs vaikas, bet ir turintis užsispyrusį charakterį. Kaip manote, tos savybės labiau kenkė ar padėjo siekiant aukštumų krepšinio aikštelėje?
Manau, kad tas gyvumas, judrumas, kuris pasireiškia vaikystėje, vėliau sustabilėja, o įgyta patirtis lieka. Aišku, tai man padėjo. Esu patenkinkas, kad mažo manęs negalėdavo sugaudyti. Taip pat džiaugiuosi, kad mama skyrė daug dėmesio. Juk viskas buvo labai įdomu, daug klausinėdavau bei įkyrėdavau, bet mama turėjo kantrybės, viską iškentėdavo. Ačiū jai, kad taip mane palaikė. Kai pradėjau žaisti krepšinį, važiuodavome į įvairias stovyklas, į SSRS rinktinę, o mama visada atvažiuodavo palaikyti. Treneriui A.Gomelskiui patiko, kad tėvai taip mumis domisi.

Papasakokite įsimintiniausią vaikystės išdaigą.
Kaip diena - taip išdaiga. Nebūdavo taip, kad mėnesį laiko geras, o po to prisidirbi. Turbūt tebūdavo kokia viena diena, kai ko nors nenuveikdavome... Kai man buvo 15 metų, su draugu Mindaugu Lukošiumi norėjome nuvažiuoti į parodą Minske. Nuvažiavom naktį į geležinkelio stotį, tačiau bilietų jau nebuvo. Ką daryti, į parodą juk norisi? Sakau Mindaugui, aš žinau, kur raktai nuo mašinos, pasiimam ir važiuojam. Jis manęs klausia, ar moku vairuoti. Niekad nesėdėjau už vairo – sakau. Bet mes juk krepšininkai. Nuėjome, tyliai pasiėmėme raktelius, kad niekas negirdėtų, prileidome tepalo ir išvažiavome mokintis – perjungti bėgius, važiuoti tiesiai. Taigi, dvi valandas pasivažinėjom po miestą ir išvažiavom į Minską. Mindaugas sako – aš irgi noriu pavairuoti. Tai puse kelio aš dar mokinau jį. Prie pat Minsko nučiuožėme nuo kelio, kadangi kažkokia mašina pristabdė. Prieš kokias 10 km buvome aplenkę lietuvių autobusą, kuris taip pat važiavo į parodą. Autobusas sustojo. „Ką, chebryte, pagreitinote truputį?“, - klausia. „Ne, - sakom, - kelias labai slidus.“ Iš tikrųjų labai slidu buvo. Vėliau jie mus išštūmė ir važiavome toliau. Prie pat Minsko buvo policijos užkarda, kuri visus stabdė. Dokumentų niekas neklausė, nežinau, gal tai buvo įprasta? Policininkai paprašė juos pavežti. Jie mus pro visas užkardas pervežė iki pat sporto rūmų. Atbuvome su Mindaugu parodą ir vakare grįžome namo. Kaip parvažiavau nuo Vilniaus iki Kauno neprisimenu... Man paprasčiausiai viskas išsitrynė nuo nuovargio bei įtampos. Juk nemokėdamas važiuoti išvažiavau. Grįžau, o tėvas jau ruošėsi mane išperti. Jis nevažinėjo žiemą su ta mašina, bet vis tiek pastebėjo, kad dingo. Mama užstojo – sako, reikia džiaugtis, kad jis gyvas grįžo ir pirma kartą atleisti. Taigi, net bart negavau. Man labai patiko, kad tėvai taip pasitikėjo manimi ir stengiausi daugiau oficialiai niekur nepavesti.

1978 m. jus pasikvietė Kauno „Žalgiris“. Ar tikėjotės šio pasiūlymo taip greitai?
Kai sportuoji, nori judėti į priekį. Jau jaunimo komandoje žaisdami norime patekti į pagrindinę. Mes atstovavome dublerių ekipai ir aš net neįsivaizdavau, kad praėjus porai mėnesių mane pakvies į pagrindinę. Man atrodo, kažkas gavo traumą ir aš išvažiavau be jokių treniruočių. Nors jau buvau Europos jaunimo čempionas bei papuoliau į simbolinį penketuką, galvojau, kad man dar truputį per anksti į „Žalgirį“. Žaidime jaučiausi ne toks užtikrintas – buvo sunku susiorientuoti, kada atiduoti perdavimą, kada išmesti kamuolį. Stengiausi tai kompensuoti gyvyboje bei nepridaryti klaidų. Pasisekė atiduot vieną rezultatyvų perdavimą, įmečiau tritaškį. Toks buvo mano visai neblogas debiutas - mūsų komanda laimėjo trečią vietą.

Po metų, 1979 m. patekote į SSRS rinktinę. Kaip manote, kodel treneris A.Gomelskis, rinkdamasis tarp jūsų ir S. Jovaišos, pasirinko jus? Juk S. Jovaiša buvo patyręs, o jūs – dar tik naujai „iškeptas“ krepšininkas.
1978 su jaunimu tapome Europos čempionais, grįžau namo – pakvietė su „Žalgiriu“ sužaisti, po to iš karto ėjau kandidatų į rinktinę. Galbūt treneris pasirinko mane todėl, kadangi buvau perpildytas energijos. Visada stengdavausi būti pirmas: reikėdavo bėgti – aš turiu atbėgti pirmas, štangas kilnoti, aš – kuo daugiau. Buvau labai judrus. Gynyboje bandžiau išgaudyti priešininkus, niekad nebijoti. Aišku, man trūko ir technikos, ir taktikos, ir supratimo, bet kiekvienose rungtynėse, kai turėdavau šansą, iš visų jėgų stengdavausi tobulėti bei pakilti aukščiau.

Taip prasidėjo jūsų ilgas bei vingiuotas kelias rinktinėje. Tapote Europos, pasaulio, olimpiniu čempionu bei prizininku. Kuris momentas įsiminė labiausiai?
Žinote, aš toks sportininkas, kuriam šiandien iškovotas medalis yra svarbiausias. Visa kita jau istorija. Bet, aišku, kiekvieno svajonė yra tapti olimpiniu čempionu. Aš noriu, kad olimpine čempione taptų mūsų Lietuvos rinktinė. Nors jau nežaidžiu, labai norėčiau būti trenerių kolektyve ir padėti pasiekti tą pergalę.

1992 m. Barselonos olimpiados bronzą iškovojote jau su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Papasakokite kuo skyrėsi atstovavimas SSRS rinktinei ir Lietuvos? Kokios emocijos užliejo pirmą kartą apsivilkus savo šalies rinktinės marškinėlius?
Mes žaidėme atrankinėse ir patekome į olimpiadą. Pirmą kartą po išsivadavimo atstovavome Lietuvos rinktinei. Suvažiavome visi geriausi žaidėjai. Aišku, situacija respublikoje dar nebuvo stabili. Šarūnas (Marčiulionis,- aut. past.) Amerikoje organizavo, kad gautume lėšų, papildomos informacijos, o mes stengėmės Europoje. Atstovavimas Lietuvai reiškė, kad negalime pavesti savo šalies. Į apdovanojimų ceremoniją atėję su nestandartiniais marškinėliais, kuriuose buvo pavaizduotos kaukolės, buvom labai laiminigi. Net sunku apsakyti tas emocijas. Ne vienas išspaudėme ašarėles iš džiaugsmo, o kai giedojome himną - iš tikrųjų didžiavomės.
Juk vis dėlto krepšinį mes pradedame žaisti Lietuvoje, o ne kur nors kitur. Ne kas kitas mus išmoko, o mūsų treneriai, mūsų aplinka, tėvai, broliai, draugai... O tas krepšinio populiarumas kelia į viršų. Ir manau, kad turime žaisti už Lietuvą, jeigu esame jai reikalingi. Kitas atvejis, kai jau nebepatempiame, nebegalime rungtyniauti, ir garbingai iš tos rinktinės išeiname...



Jums būnant Kauno „Žalgirio“ kapitonu prasidėjo principiniai mūšiai su Maskvos CSKA ekipa. Minėjote, kad tai buvo daugiau negu sportas. Kodėl?
Buvo nagrinėjamas nacionalinis klausimas. Mes neturėjome nė vieno žaidėjo iš kitos respublikos. Kauno „Žalgiris“ visą laiką bandė auginti savus, pasikviesdavo vos kelis iš kitų Lietuvos miestų. O žaisti prieš CSKA lygu principinei kovai prieš sovietų rinktinę. Žinoma, nepilną – SSRS visada būdavo 3-4 lietuviai. Lietuvoje klubinėse ekipose užsieniečių nebudavo, o už CSKA žaisdavo ir ukrainiečiai, ir latviai. Tas centrinis armijos klubas ilgus metus iš tikrųjų buvo pati geriausia komanda. Galiausiai atėjo laikas, kai mes išmokom žaisti prieš juos taip, kaip reikia. Ir laimėjom.

Neįmanoma užmiršti tų liūdnai pagarsėjusių 1986 m. balandžio 3 dienos rungtynių, kai „Cibona“ pavogė iš jūsų taurę. Ar po daugelio metų nuoskauda liko?
1985 metais Taurių taurės turnyre mes taip pat finale pralošėme. Tačiau ne todėl, kad buvom silpnesni. Paprasčiausiai neturėjome varžybų patirties, nežinojome, kaip reikia žaisti finale. „Barcelona“, „Real“ – Europos grandai praktiškai visais metais būdavo turnyrinės lentelės viršuje. „Žalgiris“ į finalą papuolė vienais metais, paskui – kitais. Komandoje buvo daug gerų žaidėjų, tačiau reikėjo tos komandinės patirties. Galbūt šis faktorius ir sutrukdė iškovoti taurę 1985-aisiais.
1986 m. finale prieš „Ciboną“ įvyko imitacija, kad tik pavyktų išvyti A. Sabonį. Kai visas žaidimas statomas ant vieno pagrindinių mūsų žaidėjų, ir kai jis turi palikti aikštelę dėl nieko, dėl to, kad imitaciją užskaitė kaip realybę... Mūsų žaidimas pablogėjo ne ryškiai, tačiau kokybės nebeliko. Rungtynes pralaimėjome, ir kartėlis dėl to, kad per tokius cirkus, užėmėme antrą vietą, liko. Bet aišku, nieko nepadarysi. Po keturių mėnesių mūsų komandą pakvietė žaisti į W.Joneso taurės varžybas. Važiavom mes bei „Cibona“, taip pat dalyvavo Amerikos, Argentinos komandos. Vienas rungtynes pralošę patekom į kitą etapą, o finale įveikėme tą pačią jugoslavų ekipą. Parsivežėme W.Joneso taurę į Kauną. Buvom tikrai labai laimingi.

Ne kartą minėjote, kad „Žalgiris“ buvo daugiau negu komanda – kaip šeima, vienas kumštis. Ar tai yra labai svarbus faktorius siekiant pergalių? Ar dabar, kai komandose apstu legionierių, dar yra tokių ekipų?
Tai yra pagrindinis faktorius, tačiau viskas priklauso nuo žaidėjų. Ne visi legionieriai atvažiuoja padėti komandai, daug kas atvyksta dėl pinigų. Jeigu žmogui svarbu, ką jis iškovos ir kokį vaidmenį atliks, tada jis stengiasi dėl komandos ir bando pritapti prie kolektyvo. Toks krepšininkas bus visur laukiamas bei taps žvaigžde. Kalbu apie žaidėjus, kurie yra pasiekę aukštesnį meistriškumą. Dažniausiai žmonės, kurie dabar atvažiuoja, yra vidutinio lygio, ir jiems nerūpi, komanda laimės ar ne. Tokie žaidėjai pastebimi iš karto ir komandos jų nemėgsta.

Būdamas ganėtinai brandžiame krepšininko karjeros amžiuje pradėjote legionieriaus karjerą. Ar nebuvo sunku išvykti?
Dabar, kai žaidi 30 metų, toks amžius atrodo karjeros pabaiga. Tačiau mes nejautėme, kad tai yra daug, net nebuvo tokių minčių, kad greitai baigsime žaisti krepšinį. Kiekvieną kartą, kai papuldavau į rinktinę, visi kartodavo, kad aš jaunas.
Kai su Arvydu Saboniu išvažiavome į Valjadolidą, nelabai supratome, ko klubas iš mūsų tikisi. „Žalgiryje“ mes daugmaž pasiskirstydavome pareigas, nebūdavo liepta, ką turim padaryti. Žinoma, kai reikėdavo, pavyzdžiui, gintis, dengdavome ir didelį, ir mažą. Suskirstymas buvo toks, kad įžaidėjas dalina kamuolius, gynėjas – meta... O Valjodolide iš mūsų tikėjosi maksimumo. Ir taškų primest, ir gintis, ir būti lyderiais – žaisti visokį krepšinį. Aišku, kai apsipratome, sekėsi neblogai, net lygos rekordą pasiekėme.

Kokiu kuriozų esate patyręs per savo karjerą užsienyje?
Kai nuvažiavom į Valjadolidą, buvo minusinė temperatūra. Išvykome žaisti į Malagą, o ten –  20 laipsnių šilumos. Su Arvydu nusprendėme eiti maudytis. Paprašėme taksisto, kad nuvežtų prie jūros. Jis nusistebėjo, kad mes ten traukiame žiemą. Sakom, kokia čia žiema, kai  plius 20, pas mus vasaros šaltesnės. Išsimaudėme, o ant kranto žmonės susirinko į mus pasižiūrėti...
   
Skinda gandai, kad turite neblogą verslininko gyslelę, net Šarūnas Marčiulionis mokėsi iš jūsų...
Gyvenime buvo tokios sąlygos, kurios paprasčiausiai stūmė, kad taip elgtumėmės. Ir iš tikrųjų gaudavosi visai neblogai. Kurti verslą pradėjau dar žaisdamas krepšinį. Tačiau Š. Marčiulionis gerai pasimokė, kad versle reikia dalyvauti ir vadovauti pačiam. Kai pasitiki kitais, ne visada išeina taip, kaip nori. Vėliau apsisprendžiau ir daugiau nebedarau nieko. Pagrindinis mano verslas, užsiėmimas ir hobis yra mano krepšinis. Ir man tai yra geriausia.
Kai rungtyniaudavome, ne visada turėjome daug laiko. Būdavo, visi atvažiuojame į kokį miestą, kur aš jau pažįstu žmones. Daugmaž viską nupirkdavau, ko komandai reikėdavo, ir turėdavome daugiau laisvo laiko. Jeigu dabar pastatytumėme bet kokį legionierių į mūsų sąlygas, kai patiems reikėdavo kažką susirasti, pamatyti, pasitreniruoti ir dar neįkliūti treneriams, kaip tu ten ką perki, manau, nė vienas išėjęs į aikštelę negalėtų sužaisti. O mums dar reikėdavo laimėti. Pagalvokit, koks buvo potencialas... O sako, kad dabar kitoks krepšinis. Juokinga...

40-ties metų sugebėjote patekti į geriausių LKL snaiperių 10-tuką. Atskleiskite paslaptį, kas padėjo taip ilgai išlaikyti tokią gerą forma?
Manau, kiekvienas krepšininkas, kuris seka savo fizinę būklę, laikosi rėžimo, geroje formoje be jokių problemų gali būti ilgai. Aš buvau iš tų, kuris treniravosi kiekvieną dieną. Aktyviai žaisti baigiau tik prieš metus, kai man buvo 50 metų. Pasikartojo rimta trauma -  kelio viduje turiu žaizdą. Tačiau žaisdavau, treniruodavausi kartu su žaidėjais, nors ir jaučiau skausmą. Jeigu save palaikai gerame rėžime, bus ir jėgų, ir stabilumo. Mesti į krepšį – tas pats, kas vairuoti automobilį. Vieną kartą išmokai, tereikia tai palaikyti. Man būdavo nesvarbu, diena ar naktis, galėdavau nuvažiuoti treniruotis be jokių problemų.

Kuris krepšinio elementas jums labiausiai patiko ar patinka?
Krepšinyje visi elementai yra labai įdomūs. Pavyzdžiui, be bėgimo neturėsi kvėpavimo, be štangos nebus jėgos, be technikos negalėsi apžaisti varžovo. Man patikdavo treniruotis. Aišku, kaip ir kiekvienam, labiausiai patikdavo mesti į krepšį ir pataikyti.

Ar visada žinojote, kad baigęs krepšininko karjerą dirbsite treneriu?
Nuo pat pirmos dienos, kai pradėjau žaisti krepšinį. Kai tik atėjau, mačiau, kad atsilieku nuo kitų. Norint pasiekti visų kitų lygį, man neužteko tų treniruočių. Treniravausi pats ir ieškojau kelių, kaip man pasivyti savo bendraamžius.

Su kokias sunkumais teko susidurdi pasirinkus šį kelią?
Ką darei pats, bandai perduoti ir žaidėjams. Ieškai kontakto, kad visi suprastų, ko mes siekiame. Mano trenerio karjera prasidėjo Lietuvoje, Plungėje. Po 1995 metų čempionato nebegalėjau žaisti. Esu dėkingas Plungės komandai, kurios prezidentas, amžiną atilsy, suteikė man galimybę būti ir treneriu, ir žaidėju. Aišku, tai yra labai sunkus darbas, bet aš pats taip norėjau.

Praėjusį sezoną su Kazanės „Uniks“ ekipa Superlygoje iškovojote bronzą. Spaudoje minėjote, kad jei ne teisėjai, būtumėt žaidę finale. Ar iš tikrųjų Rusijoje jie tokie siaubingi?
Paminėjau, nes visi mane užpuolė dėl tų teisėjų... Kai mes 1985, 1986, 1987 metais žaidėme tą tikrą gerą krepšinį, kai žaidėme už komandą, už šalį, į teisėjus net neatkreipdavome dėmesio. Jeigu esi pasiruošęs, sugebi ir nori žaisti, teisėjai tau nesutrukdys. Jie tau gali pakenkti, kai žaidi apylygiai, bet kada tu iš tikrųjų esi stipresnis, tai padaryti yra labai sunku. Teisėjai Rusijoje turi labai didelę įtaką, bet jeigu tu gali įmesti paskutinį lemiamą metimą, ir tu jį prameti, tai kas kaltas? Buvo tokių varžybų, kai teisėjai mūsų tikrai nepalaikė, bet mes prametėme, praradome kamuolį, pridarėme įvairių klaidų. Apie pergalę galima būtų kalbėti, jeigu viso to nebūtų buvę.

Šį sezoną treniruosite Liubercų „Triumf“. Kaip sekasi komplektuoti komandą?
Iš „Triumf“ ekipos išėjo penki pagrindiniai žaidėjai, kurie tempė visą krūvį. Vadovybės tikslai yra tokie, kad iššsaugoti kitus keturis krepšininkus, kurie buvo komandoje, ir pridėti jaunus žaidėjus iš Rusijos U-18, U-17 rinktinių. Jie turi tikrai perspektyvaus jaunimo. Taigi, penki daugmaž patyrę, penki jauni ir du labai jauni krepšininkai. Galbūt turėsime vieną užsienietį. Mūsų jaunai komandai bus labai sunku. Tačiau esant ekstremaliose sąlygose geriau vienas kitą suprasime bei eisime į priekį nebijodami pralaimėjimų.

Jau 11 metų dirbate treneriu Rusijoje. Ar nepasiilgstate savo gimtinės? Kada pagaliau Valdemaras Chomičius treniruos Lietuvos komandą?
Norint grįžti reikia tinkamų sąlygų. Netreniruoju Lietuvos komandos ne todėl, kad jos nemyliu. Aš myliu savo darbą ir jį atlieku. Šiais metais „Žalgiryje“ tokie planai, kad treneris turi būti užsienietis. Kalbėjomės su prezidentu, viską gražiai išsiaiškinome. Aš manau, kad viskam yra savas laikas.

Taigi, po keutrių metų pertraukos grįžtate į Lietuvos rinktinės trenerio asistento postą. Kas per tą laiką pasikeitė?
Man labai gera, kad grįžau. Visą laiką norėjau padėti rinktinei, ypač jauniems žaidėjams, ir būti kartu. Nesvarbu, kokio trenerio poste.

Ką galite pasakyti apie šiųmetinę Lietuvos rinktinę?
Kažkuris krepšininkas man pasakė – nėra nė vieno geriausio žaidėjo. Kaip nėra? Jeigų kažkokių žaidėjų nėra, vadinasi, mes surinkome geriausius, kokie yra. Nereikia niekad sakyti, kad kažkas yra geresnis. Jeigu jie būtų, tada galima lyginti... O dabar surinkome visus, kas norėjo ir galėjo atvažiuoti, ir treniruojamės. Bandysime sukurti tokį kolektyvą, kuris būtų kompetentingas rungtyniauti prieš stipriausias pasaulio komandas. Aišku, tai labai tinkamas momentas kartų kaitai. Taip pat savotiškai padėsime pamatus Europos čempionatui Lietuvoje.

Kuriam jaunam lietuvių krepšininkui prognozuotumėte įspūdingą karjerą?
Nemėgstu išsikirti žaidėjų. Pavydžiui, manęs klausia, kuris žaidėjas rinktinėje geriausias? Mes juk turime žaisti kaip komanda. Jeigu eitume vienas prieš vieną, tada sakyčiau – šitas žaidėjas idealus. Aš linkiu visiems, kad jie taptų tokiais žaidėjais, kurie galėtų atstovauti Lietuvos rinktinei ir garsintų savo šalies vardą.