Arvydo Sabonio karjerą stabdė KGB

Pernai gruodžio 19 d. vienas Arvydas Sabonis šventė 60-metį, o kitas – 50 metų jubiliejų. Pirmasis garbingą sukaktį ramiai sutiko savo sodyboje Labanore, jaunesnysis – su būriu artimųjų, draugų, bičiulių Palangos arenoje.
 

Apie krepšininką Arvydą Sabonį iš Kauno žino visas pasaulis. Lygiai dešimt metų už jį vyresnis bendravardis ir bendrapavardis iš Vilniaus taip pat buvo žinomas sportininkas, netgi stovėjęs ant olimpinių žaidynių slenksčio. 

Vilnietis A.Sabonis ne tik lengvai dėdavo kamuolį į krepšį, bet ir puikiai šokinėjo į tolį bei trišuoliu, skynė titulus ir rekordus. „Kai gimė didysis Sabonis, lankiau krepšinio treniruotes. Bet man sėkmingai žaisti krepšinį trūko ūgio, be to, turėjau akių problemų, tad mano gyvenimas pasuko į lengvąją atletiką. Buvau vienas šokliausių Lietuvos šuolininkų, tačiau sektoriuje neišnaudojau visų savo galimybių“, – dabar pripažįsta A.Sabonis.

Jis Lietuvos trišuolio (1980 m.) ir keturis kartus (1980–1982, 1984 m.) šuolių į tolį čempionas. Arvydui buvo labai sėkmingi 1980-ieji – Maskvos olimpinių žaidynių metai: jis pagerino Lietuvos uždarų patalpų šuolių į tolį (8 m 6 cm) ir trišuolio (16 m 28 cm) rekordus. 

„Kai pagerinau Lietuvos šuolių į tolį rekordą, kuris priklausė Antanui Vaupšui, buvau maloniai nustebintas: buvęs rekordininkas mane pasikvietė į svečius ir ilgai kalbėjomės ne tik apie sportą, mudviejų mėgstamą rungtį, bet ir apie gyvenimą, grožinę literatūrą“, – prisimena A.Sabonis.   

Kartu su krepšinio legenda praėjusių metų gruodžio 19-ąją šventėte jubiliejus. Ar didžiojo Arvydo jubiliejus neužgožė tavojo gimtadienio? – paklausiau vyresniojo A.Sabonio. 

Neužgožė, nes nuo jubiliejaus pabėgau į savo sodybą Labanoro girioje ir ten praleidau keturias dienas. Labai mėgstu ten pabūti, nuvažiuoju kone kas savaitę, sodyboje praleidžiu atostogas. Rudenį renku grybus, baravykai auga tiesiog kieme, mėgstu pasivaikščioti. 
 

Iš šuolių sektoriaus išėjau 1984-aisiais, man jau buvo trisdešimt. Mūsų sporto vadovai irgi sakė: „Ačiū, savo padarei, daugiau tavęs nebereikia.“ Išėjau į visiškai kitą sritį, nieko bendra neturinčią su sportu. Iš pradžių porą kartą dar buvau nuėjęs pasižiūrėti lengvosios atletikos varžybų, bet daugiau nėjau. Kodėl – ir pats nežinau. 
 

Baigiau tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, studijavau architektūrą. Sportas man sutrukdė dirbti pagal specialybę, jau trečiame kurse lankiau lengvosios atletikos treniruotes ir aštuonerius metus atidaviau sportui. Tuo metu architektūroje buvo liūdni reikalai, todėl baigus aktyvųjį sportą ir atėjus apsisprendimo metui Algirdas Kaušpėdas (jis institutą baigė metais už mane anksčiau) patarė rinktis kitą specialybę. Be to, mokslais jau buvau atsilikęs nuo kurso draugų. 
 

Sportuodamas įgijau kitą specialybę. Per treniruočių stovyklas atsiradus laisvo laiko pradėjau versti iš anglų kalbos. Kurį laiką vertėjavimas tapo mano verslu, o dabar – pomėgiu. Dirbu vienai olandų leidyklai, maketuoju sudėtingas lingvistines knygas, reikalaujančias papildomų žinių. Darbo netrūksta, jo yra netgi daugiau, nei galiu padaryti. 
 

Sportuoti pradėjau gana vėlai, todėl viskas greitai ir baigėsi. Visi pripažino, kad buvau ypač šoklus, tačiau šios savybės maksimaliai nepavyko išnaudoti. Mano treneris Janas Gadovičius sakydavo, kad iš visų jo mokinių buvau pats šokliausias. 
 

Tikslaus atsakymo, kas sutrukdė, nežinau, bet įžvelgiu tris priežastis. Viena jų – savyje: reikėjo labiau stengtis. Su treneriu patį geriausią rezultatą planavome per Maskvos olimpines žaidynes, o ne kovojant dėl patekimo į jas. Įsitvirtinti SSRS rinktinėje buvo be galo sudėtinga. Treneriai stengdavosi į rinktinę prastumti savo auklėtinius. Iš SSRS rinktinei atstovavusių draugų pasakojimų žinau, kad jų treneriai rinktinės vadovams veždavo dovanų, o J.Gadovičius buvo principingas ir sąžiningas, jam tokie dalykai buvo svetimi. 
 

Trečia priežastis – KGB priekabiavimas. Kai tik buvau pakviestas į SSRS rinktinę, tuoj pat prisistatė saugumo darbuotojas, iš kurio klausimų pobūdžio supratau, kas jiems rūpi. Jie manęs klausinėjo, kaip žiūriu į Maskvos olimpinių žaidynių boikotą, kokias knygas namie skaitau ir panašiai. Bendravau su tais žmonėmis, kurie, ko gero, buvo KGB akiratyje, nes manęs daug klausinėjo apie juos. Likus penkiems mėnesiams iki olimpiados buvau nuolat kviečiamas į pašnekesius su KGB atstovais. Būdamas SSRS rinktinėje susidariau nuomonę, kad esu nepatikimas lengvaatletis. 
 

Tų laikų atmosferą SSRS rinktinėje puikiai apibūdina vienas epizodas: dviem šuolininkams patekus į olimpinę rinktinę, trečiasis olimpietis turėjo paaiškėti per paskutiniąsias atrankos varžybas Maskvoje. Buvau laikomas favoritu, tas atrankos varžybas laimėjau, nors ir nenušokau aštuonių metrų.  
 

Nepaisant laimėtų varžybų SSRS rinktinės vyr. trenerio Vitoldo Krejerio nuomonė buvo kita. Man buvo užtrenktos durys į olimpines žaidynes. Po varžybų laukė dar viena nemaloni akistata. Prie manęs pasikalbėti priėjo viena „Majak“ radijo stoties žurnalistė. Atsakiau, kad nepatekau į rinktinę, tad po psichologiškai ir fiziškai sunkių varžybų sunku kalbėti rusiškai. Sugrįžęs į Vilnių saugumo komitete turėjau aiškintis, kodėl Maskvoje atsisakiau kalbėti rusiškai.
 

Žinoma, apmaudu. Su Maskvos olimpinėmis žaidynėmis siejome dideles viltis. Kartu su treneriu žaidynėms kryptingai rengėmės penkerius metus ir būtent per jas planavome pasiekti geriausią rezultatą. Per treniruotes ne kartą šokau 8 m 20 cm.
 

Olimpinių žaidynių metais buvau pasiekęs geriausią sportinę formą, per SSRS čempionatą pelniau bronzos medalį. Tačiau buvo tokie laikai, kad ne rezultatai ir sportininko pajėgumas viską lemdavo. Nepaisant patirtos didelės neteisybės ir to, jog artėjo trisdešimtmetis, vis dar galvojau apie Los Andželo olimpines žaidynes. Bet iki jų likus metams, lyg nujausdamas, kad socialistinių šalių lageris jas boikotuos, nutariau baigti sportinę karjerą. 


 

Manau, tai įgimta. Kaip tapau lengvaatlečiu? Kaip ir dauguma berniukų. 1964-aisiais, lankydami ketvirtą klasę, dauguma nuėjom žaisti krepšinio. Tris mėnesius lankiau šios sporto šakos pratybas ir būtent tada gimė didysis Sabonis. 
 

Sykį, į treniruotę užklydus lengvosios atletikos treneriui Valentinui Sabaliauskui, jis nužiūrėjo ir mane, matyt, patį šokliausią žaidėją. Priėjęs prie manęs paklausė, ar nenorėčiau lankyti lengvosios atletikos pratybų. Susigundžiau. 

Metus lankiau treniruotes, bet gydytojai uždraudė, nes nešiojau akinius, dėl to esą  galėjo atšokti akių tinklainė. Su treneriu V.Sabaliausku buvau priverstas atsisveikinti. Tačiau meilė lengvajai atletikai išliko – dalyvaudavau įvairiose mokyklos varžybose, šokinėdavau į tolį ir aukštį, gerindavau savo rezultatus. Studijuodamas Vilniaus inžineriniame statybos institute trečiame kurse be jokių treniruočių į aukštį peršokau du metrus. Tas šoklumas, manau, tikrai įgimtas, gamtos dovana. Visi pradėjo mane kalbinti lankyti lengvosios atletikos treniruotes. 

Nuėjau į trenerio J.Gadovičiaus vadovaujamas pratybas ir iš karto gavau startukus. Mano organizmas jau buvo sustiprėjęs, susiformavęs, nebuvo jokios baimės dėl akių, tad gydytojai leido sportuoti. 

Buvai unikalus sportininkas: šokinėjai ir į tolį, ir į aukštį, ir trišuoliu. 

Kadangi buvau šoklus, galėjau jėgas bandyti visur. Į aukštį peršokau 208 cm, tačiau buvau neaukštas (180 cm) ir tai lėmė mano apsisprendimą pagrindine rungtimi pasirinkti šuolius į tolį. Pasaulyje tebuvo vienas kitas šuolininkas, kuris į aukštį virš savo ūgio šokdavo 40 cm, bet man to buvo per maža. 

Įdėdavau nesunkiai, bet tai priklausydavo nuo mano fizinės būklės. Paskutinį kartą kamuolį į krepšį įdėjau būdamas 45-erių. Tačiau po to išsigandau, kad netrūktų kokia Achilo sausgyslė ar dar kas nors neatsitiktų, kaip mano draugams, kuriuos ne kartą vežiau į ligoninę. 
 

Taip, rūkiau, tekdavo slėptis nuo trenerio. Prisimenu, sykį SSRS rinktinės treneris V.Krejeris surinko visus šuolininkus ir paklausė, kas iš mūsų rūko. Visi sakė, kad ne, nors tiksliai žinojau, jog jie rūkė. Pasidarė pikta, kodėl visi meluoja. Kai atėjo mano eilė pasakyti, atsakiau, kad kai kada parūkau. Treneris praleido pro ausis. SSRS rinktinėje rūkė beveik visi, išskyrus gal tik legendinį trišuolininką Viktorą Sanejevą, kuris dūmą užtraukdavo epizodiškai. 
 

Gal tiek ne, bet 8 m 40 cm būtų įmanomas rezultatas.