Vieta starto penkete – nėra svarbiausia

Linas Kleiza, Robertas Javtokas, Mindaugas Lukauskis, Simas Jasaitis ir Jonas Mačiulis yra vieninteliai 2008 m. olimpinės rinktinės nariai, atvykę ir šios vasaros nacionalinės rinktinės treniruočių stovyklą.

Milano „Armani Jeans“, Italijoje, sezoną praleidęs J.Mačiulis teigia nesijaučiantis senbuviu rinktinėje, o kalbėdamas apie vaidmenį, kurio tikisi Kęstučio Kemzūros vadovaujamoje komandoje,  nepamatuotomis ambicijomis nesvaičioja.

„Jei treneris matys, kad aš naudingesnis kildamas nuo suolo – nematau problemų. Atvažiavome atstovauti rinktinei, o ne rodyti kiekvienas savo kaprizų“, - tikina J.Mačiulis.

Jonai, ar šioje rinktinėje jautiesi senbuviu?
Koks iš manęs senbuvis (šypsosi)... Senbuviais gali jaustis Simas, Mindaugas, Robertas, o aš tik sėdėdavau ant suolo. Suolelio senbuvis nebent (juokiasi). Senbuviu gali vadintis, kai prisidedi ir svariai prisidedi, o ne sėdi ant suolo.

Kokio vaidmens rinktinėje tikiesi šiemet?
Bent pakilti nuo suolo (šypsosi). Tiesą sakant, neįsivaizuoju. Tikiuosi, demonstruoti gerą formą, išties gauti galimybę pakilti nuo suolelio ir prisidėti prie komandos rezultatų. Kokį vaidmenį treneris suras, priklausys nuo jo vizijos ir mano žaidimo kokybės. Tiesiog stengsiuosi man patikėtą vaidmenį išpildyti. Aišku, gali būti, kad ir toliau pratęsiu sėdėjimą ant suolo, o gal apskritai nė nepateksiu į rintkinę. Yra daug jaunų žaidėjų, ir visi nusiteikę kovoti dėl savo vietos. Nemanau, kad treneris ims žaidėjus vien dėl to, kad jie rinktinėje yra žaidę anksčiau. 

Šiek tiek keista: treneris Kęstutis Kemzūra, paklaustas, ką mato lyderiais šalia Lino Kleizos, pirmiausia paminėjo tavo ir Roberto Javtoko pavardes, tačiau tu, panašu, savęs starto penkete nematai...
Matyti gali daug ką. Dažniausiai amerikiečiams būna būdingas tas perdėtas pasitikėjimas savimi. Aš matau, kad mano pozicijoje daug gerų žaidėjų ir tik nuo trenerio priklausys, kokį vaidmenį kiekvienas turėsime. Jei treneris matys, kad aš naudingesnis kildamas nuo suolo – nematau tame problemų. Atvažiavome atstovauti rinktinei, o ne rodyti kiekvienas savo kaprizų.

Sezono metu gali rodyti puikiausią formą, tačiau atvažiuoji į rinktinę ir matai, kad kažkas turi dar geresnę. Taip pat daug priklausys nuo to, kokioje pozicijoje žais Linas. Jei jį statys trečiu numeriu, vargu, ar galėsime viename penkete žaisti.



Tau pačiam labiau norėtųsi su Linu Kleiza žaisti kartu ar jį keisti?
Esame ir keitęs, ir kartu žaidę. Su geru žaidėju visada malonu būti aikštelėje. Nematau diddelio skirtumo. Svarbiausia, kad būtų komanda, kad nebūtų savanaudiškumo ir žaistume dėl vieno tikslo. Kas ką keičia ir kas ką aikštėje daro – trenerio sprendimas. Be abejo, mūsų su Linu žaidimo stilius panašus – esame agresyvūs, mėgstame stumdytis, kovoti, todėl gali būti, kad treneriui nesinorės mūsų į aikštę leisti vienu metu. Yra Simas Jasaitis, kuris visiškai kitoks žaidėjas, metikas. Manau, nuo varžovų priklausys, kam tądien bus skiriamos svarbesnės užduotys. Kaip sakiau, svarbiausia, kad būtume vieningi ir nepradėtume kiekvienas rodyti savo ego.

Sakoma, kad jauni žaidėjai į rinktinę dažnai atvažiuoja galvodami ne apie komandinius tikslus, o apie tai, kaip parodyti save, pasikelti savo vertę, galbūt pelnyti pelningesnį kontraktą. Kaip manai, ar šiai rinktinei tai gręsia?
Visko gali būti, bet treneris, manau, rinksis tuos, kurie mąstys komandiškai. Individualiomis pastangomis pasaulio čempionato nelaimėsi. Panašių dalykų ir jaunimo rinktinėse esu matęs, kai atvažiuoja lyderiai iš Plungės ar Marijampolės ir nesugeba perdavimo atlikti. Sunku tikėti, kad taip gali būti suaugusiųjų rinktinėje, bet niekad nežinai, kas gali atsitikti.

Visi kalba apie tai, kad 2011 m. Europos čempionatas yra svarbesnis nei pasaulio pirmenybės Turkijoje, kurios yra tarsi pasiruošimo etapas laukiant kitų metų. Ar tam pritari ir kokius pats keli tikslus pasaulio čempionate?
Svarbiausia yra susižaisti, o viziją dėl kitų metų, manau, turėti reikia. Manau, kad šiemet ir kitąmet rinktinėje turėtų žaisti daugmaž tie patys žaidėjai. Šiemet tikslas būtų – vienas kitą pajusti, susižaisti ir stengtis pasirodyti kuo geriau. Ginkdiev, nesakau, kad mes kažko negalime. Nutikti gali bet kas, praėjusieji metai tai parodė. Išėjome, milijonieriai, ir vos prieš bulgarus laimėjome, o serbai atsivežė jauną, puikiai sukomplektuotą komandą, su kuria žiūri į ateitį, ir laimėjo sidabrą. Jei mes taip pat sieksime ne vienadienių tikslų, manau, viskas bus gerai.