Lietuvos rankinio rinktinės naujasis kapitonas Vaidotas Grosas tiki komandos galimybėmis: „Tikrai nesame beviltiški“
Lietuvos vyrų rankinis sezono pabaigoje pateikė daug naujienų. Komanda pradėjo naują atrankos etapą, turėdama naują trenerį, dalį naujų žaidėjų ir naują komandos kapitoną.
Naujasis treneris – Artūras Juškėnas, buvęs ankstesnio trenerio Gintaro Savukyno asistentas.
Naujasis kapitonas – 31 metų Vaidotas Grosas, Prancūzijos aukščiausiojo diviziono komandos „Creteil“ rankininkas, žaidęs Kauno „Granite“, Kuenkos „Ciudad Encantada“ (Ispanija) bei Bresto Anatolijaus Meškovo vardo klubo (Baltarusija) komandose.
Nauja atranka, deja, pradėta nesėkmingai. Lietuviai pateko į itin nelengvą 2016 m. Europos čempionato atrankos grupę ir per pirmus du susitikimus patyrė du pralaimėjimus. Svečiuose lietuviai danams nusileido 21:31, o baltarusiams Šiauliuose – 28:30.
Tačiau komandos užduotis išlieka tokia pati kaip visada – bandyti prasibrauti į Europos pirmenybių finalinį etapą.
Komandos kapitoną V. Grosą laikraščio „Sportas“ skambutis užtiko su Paryžiaus priemiesčio komanda „Creteil“ važiuojantį traukiniu į rungtynes Monpeljė.
Traukiniu dažnai vykstate į išvykas? – paklausėme V. Groso.
Visada. Arba traukiniu, arba lėktuvu. Bet dažniau traukiniu.
Kitur dažniausiai važiuojama autobusu...
Čia – Prancūzija ir čia traukinys – geriausia susisiekimo priemonė. Labai greitas. Iš Paryžiaus į šalies pietuose esantį Monpeljė nuvykstame per tris su puse valandos. Tai nepaprastai patogu.
Tapote Lietuvos rinktinės kapitonu. Ką tai jums reiškia? Garbę? Pareigas? Atsakomybę?
Lietuvos rankinio rinktinėje kapitoną renka žaidėjai su trenerių pritarimu. Man tai visų pirma – įvertinimas. Žaidėjų pasitikėjimas. Ir truputis atsakomybės. Dažniausiai kapitonais juk išrenka vyresnius, patyrusius žaidėjus. Beje, aš šiek tiek ir nustebau, kad išrinko mane. Tikėjausi, kad kapitonu taps Augustas Strazdas. Vyko slaptas balsavimas, treneriai išdalijo visiems popieriukus. Bet kaip treneriai sakė, aš šiuose rinkimuose nugalėjau vieno balso persvara. Malonu, kad berniukai manimi pasitiki. Kapitono padėjėjas, suprantama, – A. Strazdas.
Kaip manote, ką gali pasiekti ši Lietuvos rankininkų karta?
Vis dėlto daug kas priklauso nuo burtų. Labai daug reiškia tai, į kokią grupę pavyksta patekti. O apie komandą – sunku pasakyti. Ji atjaunėjusi, bet vis tiek tai žmonės, susirenkantys ne pirmą kartą ir žinantys rinktinės virtuvę. Per treniruotes ir rungtynes mes vis dėlto įrodome, kad nesame beviltiški. Visiems drauge padirbėjus ir jaunimui kiek patobulėjus, manau, galima bus siekti patekti į finalinius etapus, o ne vien sužaisti atrankos rungtynes ir patekti į atkrintamąsias.
Kaip įvertintumėte visą šiandienos Lietuvos rankinio padėtį?
Sunku pasakyti. Bet matau, kad daug pažįstamų sportininkų, su kuriais teko žaisti užsienio lygose, sugrįžta į Lietuvą. Kiek kalbėjau su rinktinės treneriu, kitais treneriais, sako, kad jaunimas auga. Yra tarp jų aukštos kvalifikacijos, perspektyvių vyrų. Sakau – viskas priklausys nuo to, koks bus jų tobulėjimas, kaip bus su jais dirbama.
Rinktinės strategas A. Juškėnas sakė – jeigu rinktinei pavyktų patekti į Europos ar pasaulio čempionatą, Lietuvos rankiniui atsivertų labai daug durų. Pritartumėte jam?
Manau, kad taip. Visi juk nori matyti rezultatą. Vien kalbos ir ilgas laiko tarpas, kai žaidžiame tik atrankos varžybose ir nepatenkame niekur aukščiau, negali sudominti rėmėjų, žiūrovų. Yra daug kritikų, sakančių: „Žadate, žadate, o niekada taip nebūna.“ Nors, jei patektume į finalinį etapą, galbūt tie patys kritikai, žmonės vėl būtų nepatenkinti. Sakytų: „Pateko, o nieko finaliniame etape nepasiekė...“ Bet iš esmės tai tikrai būtų nemenkas žingsnis ir jis būtų naudingas Lietuvos rankinio populiarinimui ir gyvavimui.
Žaidėte įvairių šalių klubuose. Kokia kalba juose bendraujama, kiek kalbų mokate? Kaip sekdavosi, atvykus į naują šalį, susikalbėti su komanda, treneriais?
Šiuo metu mokausi prancūzų kalbos. Didelių problemų dėl jos neturiu, kažkaip susišnekame prancūziškai, bet dar negaliu sakyti, kad ją gerai moku. Esu klube antrus metus, o visuose klubuose reikalaujama, kad kuo greičiau išmoktum vietinę kalbą. Ganėtinai neblogai per šešerius gyvenimo Ispanijoje metus pavyko išmokti kalbėti ispaniškai. Baltarusijoje didelės bėdos nebuvo – rusų kalbą šiek tiek mokėjau nuo jaunystės, per porą metų toje šalyje pasitobulinau.
Yra lietuvių, kurie žaidžia kitų šalių rinktinėse, gavę tų šalių pilietybę. Ar jums kurioje nors šalyje siūlė pakeisti pilietybę?
Tokių pasiūlymų neturėjau ir, manau, neturėsiu.
O jei pasiūlytų, ar svarstytumėte?
Žinote, priklausytų nuo situacijos. Kai užsibuvau kelerius metus Ispanijoje, kilo minčių: gal čia ir likti? Jau buvau susigyvenęs su vieta, su žmonėmis, turėjau draugų. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad pakeičiau komandą. Ir dabar galvojame, kad vis dėlto pastovi mūsų gyvenamoji vieta – Lietuva. O šiaip svetimą pilietybę žmonės priima ne tiek dėl sportinio intereso, kiek dėl to, kad priėmus šalies pilietybę lengviau toje šalyje gyventi, nutarus ten pasilikti visam laikui. Tokių žmonių aš nesmerkiu. Manau, kad tai jų asmeninis reikalas ir jie patys geriau už mane žino savo pasirinkimo pliusus ir minusus.
Turite šeimą?
Žmoną ir penkerių metų dukrytę.
Jos gyvena su jumis ir važinėja po visas šalis, kuriose žaidžiate?
Taip. Žmona atvyko, kai baigė studijas Vilniuje. Iš pradžių ji 2–3 mėnesius praleisdavo pas mane, kitus 2–3 mėnesius neakivaizdžiai studijavo Lietuvoje. Ispanijoje mums gimė dukra. Dabar ji lanko darželį Prancūzijoje, puikiai moka prancūzų kalbą.
Koks rankinio populiarumas skirtingose šalyse? Kur jis buvo didžiausias iš tų klubų, kuriuose žaidėte?
Ispanijoje rankinis tikrai buvo populiariausias. Komanda buvo iš nedidelio, apie 50 tūkst. turinčio gyventojų miestelio. Jame rankinis – svarbiausia sporto šaka. Salė per rungtynes visada būdavo pilna, laisvų vietų rasti sudėtinga. Susirinkdavo arti 2 tūkst. žmonių. Baltarusijoje rankinis nėra itin populiarus. Kai atvažiuodavo kokios nors garsesnės komandos, žmonių sulaukdavome daugiau, vietiniame čempionate aktyvumas iš viso būdavo menkas. Čia, Prancūzijoje, rankinis gana populiari sporto šaka. Vienuose miestuose labiau, kituose – mažiau. Priklauso ir nuo to, kada žaidi. Pilnutėlė salė buvo, kai pernai žaidėme su Paryžiaus „Saint Germain“. Pilna salė buvo ir praėjusią savaitę, kai žaidėme kitą derbį svečiuose su „Tremblay“. Buvo ir mūsų aistruolių į tą mačą atvažiavusių.
Kretėjaus miestelis turi ir futbolo komandą, žaidžiančią žemesnėje lygoje. Kas čia populiaresnis: aukščiausio diviziono rankinis ar antrojo diviziono futbolas?
Kartą pernai teko apsilankyti futbolo varžybose. Antplūdžio nepajutau. Bet turi futbolininkai organizuotą gerbėjų grupę. Buvo ji ir rankinio atėjusi palaikyti kelis kartus.
Ar daug pinigų galima uždirbti žaidžiant rankinį? Ar galima palyginti rankininkų atlyginimus su futbolininkų ar krepšininkų?
Lietuvos rankininkams – turbūt ne. O didžiausios rankinio žvaigždės – tikri milijonieriai. Lietuvių lygio rankininkui būtų sunku užsidirbti per karjerą tiek pinigų, kad jų užtektų visam gyvenimui. Rankininkų atlyginimai tikrai mažesni negu futbolininkų ar krepšininkų.