Pasaulio medikų futbolo čempionate - ketvirti

Šie metai pasaulio medikų futbolo komandoms svarbūs dėl dvejų jubiliejinių datų. Pirma, 1990 metais prasidėjo medikų futbolo pasaulinis judėjimas. Prieš dvidešimt metų Italijoje įvyko pirmasis medikų futbolo pasaulio čempionatas. Lietuvos rinktinė tarp 36 komandų užėmė garbingą šeštą vietą. Penkis metus mūsų sveikatos saugotojai aktyviai dalyvavo čempionatuose, kuriuos organizavo nepailstantis italų sporto medicinos korifėjus Rodolfo Galo. 

Antra data, 1995 metai, kada, išsiskyrus kai kurių Europos komandų nuomonėmis dėl čempionato organizacijos tvarkos, Ispanijos komandos vadovas Ferrano Morell Barselonoje suorganizavo  atskirą čempionatą, bet jau pagal FIFA reikalavimus, kuris dabar yra pripažintas tikruoju ir neretai vadinamas organizatoriaus vardu.

Lietuvos medikai tada dalyvavo dviem frontais: pirmoji rinktinė vyko į Italiją, antroji – į Katalonijos sostinę. Nors Barselonoje užimta vieta ir nebuvo įsimintina, bet vienas turnyro prizas į Lietuvą parvežtas – garbingo žaidimo taurė papuošė medikų sporto trofėjų lentyną.

Taip nuo 1995 metų, atsiradus pastoviems nuostatams ir suvienodijus reikalavimus visoms pasaulio medikų futbolo rinktinėms, kiekvienais metais vis kitoje šalyje vyksta didžiosios medikų futbolo komandų šventės, kurių metu, chirurgai ir terapeutai, farmacininkai ir rezidentai, sporto medikai ir medicinos administratoriai ne tik žaliose vejose lieja prakaitą, bet ir aktyviai dalinasi moksliniais ir praktiniais pasiekimais Medicinos ir sveikatos kongrese, vykstančiame  tomis pat dienomis.

Yra tik viena griežta taisyklė – į aikštę neturi teisės išbėgti jaunesni kaip 25-erių, o komandoms, esant aikštėje, trys žaidėjai turi būti virš trisdešimt penkerių. Ką jau kalbėti, kai startinėje sudėtyje išbėga taurės autorius, o jam jau 66.

Malonu priminti, kad, sugrįžus abiems komandoms iš atskirų čempionatų, buvo nutarta dalyvauti tik Ferrano Morell organizuotuose čempionatuose, globojamuose FIFA. Tolimesnius Lietuvos medikų futbolo rinktinės reikalus ėmėsi tvarkyti Lietuvos medikų futbolo asociacija ir jos prezidentas Romualdas Sabaliauskas.

Australija ir Pietų Korėja, Vokietija ir  Ispanija, Italija ir Graikija tai tik dalis šalių, kuriose lietuviai garbingai atkaliu žaidimu pelnė pagarbą visų priešininkų komandų. Praeitų metų užimta trečia vieta įpareigojo  nenusileisti žemiau, o gal pakovoti  šiemet dar svariau, nors šiame čempionate dalyvavo ne aštuonios, o dvylika komandų.

Į  Austrijos Insbruką, Lietuvos rinktinė, vadovaujama ilgalaikio aktyvaus žaidėjo, dabar trenerio Alberto Sanulaičio atvyko rimtai nusiteikusi pakovoti dėl vietos ant lyderių pakylos. Pogrupio varžybos tai patvirtino su kaupu: prieš praeitų metų čempionato šeimininkus, Pietų Korėjos komandą laimėta 4:0, su dabartiniais šeimininkais sužaista lygiosiomis 0:0, nors austrai turėjo galimybę laimėti. Mūsų vartininkas Gintaras Gelžinis sulaikė vienuolikos metrų baudinį.

Trečiose pogrupio varžybose lietuviai be gailesčio sudorojo JAV komandą, kuri nuo pirmų minučių stengėsi grubumu išvesti mūsų žaidėjus iš pusiausvyros. Rungtynės baigėsi 5:1. Jei prieš rungtynes iš amerikiečių buvo galima išgirsti užgauliojančių replikų, tai po sutriuškinimo, mes tapome jiems pavyzdžiu, kaip reikia žaisti.

Lietuva pogrupyje užėmė pirmą vietą ir dėl patekimo į ketveriukę susitiko su kaprizingais ispanais. Sunkios, su daugeliu pertraukėlių dėl traumų, rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1. Baudinių benefisuose geriausias vėl buvo mūsų vartininkas Gintaras Gelžinis – tvirtos chirurgo rankos nesudrebėjo atmušant bei gaudant  ir  atlaikė visus varžovų smūgius, kai tuo tarpu mūsų žaidėjai ispanų vartininkui nepaliko net mažiausios vilties. Bendras rezultatas 4:1.

Pusfinalio rungtynes mūsiškiai žaidė su Anglijos sveikatos sargais. Profesionalų čempionate Pietų Afrikoje  salyno žalios vejos virtuuozai atrodė varganai, todėl karališkieji medikai išbėgo į aikštę nusiteikę lietuvius pamokyti kaip reikia žaisti jų sugalvotą žaidimą. Lietuviai jau ne pirmus metus pažįsta garsaus praeityje anglų žaidėjo Dave Llevelin  treniruojamus auklėtinius, todėl aikštėje komandos kovojo lygiaverčiai. Pirmas kėlinys baigėsi be įvarčių. Antrame kėlinyje dvi grubios mūsiškių klaidos gynybos centre anglams atvėrė vartus į finalą, kur  jų laukė techniški, daugelio čempionatų prizininkai ir čempionai, Vengrijos medikai.  



Mažasis finalas žadėjo būti atkaklus ir nenusakomas, nes Brazilijos atstovai tradiciškai bet kokiame futbolo lygmenyje nežino kitokio žodžio, kaip tik pergalė. Pralaimėjimas prieš būsimuosius čempionus vengrus po dramatiškų vienuolikos metrų baudinių tik dar labiau kaitino aistras užimti bent jau prizinę vietą. Lietuviai, palikę už prizininkų borto Ispanijos baltuosius chalatus, taip pat mintyse jau stovėjo ant pakylos.

Turbūt niekas negalėjo nusakyti ar net sugalvoti tokio scenarijaus, kokį pateikė gamta. Rungtynės prasidėjo būdingomis žvalgytuvėmis. Brazilai lėtai perdavinėjo kamuolį vienas kitam ir staigiu spurtu stengėsi netikėtai užklupti lietuvius nepasiruošusius. Lietuviai plačiai, ilgais perdavimai po truputį artinosi prie priešininkų baudos aikštelės ir bandė švesti vieną iš puolėjų į palankią smūgiuoti poziciją. Greitakojai Giedrius Pertyla ar Evaldas Burzdikas kiekvieną akimirką buvo pasiruošę komandos planus užtvirtinti įvarčiu. Jau pirmas kėlinys ėjo į pabaigą kaip netikėta brazilų ataka baigėsi įvarčiu. Komandos išėjo pailsėti skirtingai nusiteikę, mūsiškiai, kadangi rungtynės vyko lygiaverčiai, pasiruošę kovoti už vietą po saule, futbolo virtuozai neleisti lietuviams perimti iniciatyvos.

Antro kėlinio antros minutės pradžioje gamta pateikė tokį siurprizą, kad dar ne vieną dešimtmetį Insbruko čempionato dalyviai atsimins ir anūkams pasakos. Nuo iš visų pusių Insbruką supančių kalnų viršūnių, tiesiogine prasme, nusileido tamsūs, švininiai debesys ir prasidėjo košmaras – vandens lavina plūstelėjo ant žemės. Teisėjai buvo priversti nutraukti rungtynes. Negana to vasaros diena staiga virto viduržiemiu, ant žemės pabiro pupos dydžio ledai. Praėjo beveik valanda, aikštė pavirto nenaudojamu žemės plotu. Dar po pusvalandžio viskas pradėjo rimti ir teisėjai bei šeimininkai, pasiėmę ... šluotas, vėliau stalus pradėjo vandenį išstumdinėti iš aikštės vidurio į pakraščius.

Lietuvių komandos gretose pleveno viltis, kad tai „mūsų oras“ ir reikia pabandyti brazilus sulyginti su visais, nes prieš varžybas, lyg nujausdami, priešininkų atstovai bandė tartis su mūsų žaidėjais, kad pereiti į sausesnę aikštę. Nelygiose, šlapiose ir dumblinose aikštėse futbolo mokyklas pabaigę lietuvaičiai savo šanso atiduoti nesutiko. Užsitęsusių rungtynių antro kėlinio pradžioje netikėta lietuvių ataka privertė brazilus pradėti žaidimą iš centro. Iš dešinio baudos aikštelės kampo staiga spurtavęs Darijus Skaudickas brazilų vartininkui nepaliko jokių vilčių, stipriai smūgiuotas kamuolys, atsitrenkęs į virpstą, įskriejo vartuosna. Gamtos padedami lietuviai įnirtingai taškėsi balosi ir vis labiau grasino priešininkams. Bet laikas nenumaldomai tiksėjo link kėlinio pabaigos, kai reta brazilų ataka  buvo priverstinai nutraukta baudos aikštelėje. Vienuolikos metrų baudinį geltonai mėlyni išpildė pagal mokykloje išmoktą programą ir tuo pačiu prizininkų titulą pasiėmė liūdnai žvelgiant lietuviams į laikrodį.

Finalas, kaip ir tikėtasi, vyko labai atkakliai ir , žinant, kad tai žaidžia gydytojai, labai grubiai. Vieni buvę praeitų metų čempionai, kiti daugkartiniai nugalėtojai, be jokių žvalgybų stengėsi baigti viską dar rungtynių pradžioje. Tačiau laikas ėjo, o rezultatas buvo nulinis. Antro kėlinio viena iš sunkių vengrų atakų netikėtai įgavo prasmę, kai skersuotas kamuolys, po susistumdymo vartininko aikštelėje suspurdo vartuose. Kilo daug ginčų, bet teisėjas jau stovėjo aukštės centre ir į kalbas nesileido. Anglai puolė atakuoti, o vengrai to tik ir laukė. Antras įvartis, jau be abejonių ir ginčų, buvo priimtas kaip paskutinis ir patvirtinantis, kad šiais metais stipriausia komanda yra Vengrijos.

Negalima nepaminėti dar dviejų momentų. Pirma tai, kad lietuviai, be sportinių varžybų, dalyvavo ir mokslo kongrese, kur profesionalų, paremtą praktiniais patikrinimais ir moksliškai pagrįstą, perskaitė Laurynas Žemaitis. Tema tikrai buvo pasirinkta aktuali, ką parodė gausūs klausimai ir diskusijos. Kadangi čempionatų dalyviai vyresni nei 25 metų, o gyvenimo logika mus skatina suprasti, kad ligos, o ypač vėžinės, jaunėja, prostatos (priešinė liauka) vėžio atvejai yra aktualu kada artėja pirmas gyvenimo trečdalis į pabaigą.

Antra, Lietuvos medikų palaikymo komanda, savo organizuotumu ir … skardžiais balsais tikrai buvo stiprus argumentas, neleidžiantis vyrams pasimesti. Prisirinkę tuščių plastikinių butelių, primetę akmenukų ir tuo pagaminę triukšmingas barškines  „vuvuzelas“ kėlė tokį triukšmą, kad aistringieji brazilų sirgaliai turėjo pripažinti lietuvių aukštesnę klasę pagal skardumą. Visai sirgalių komandai energingai vadovavo Gitana Tamošaitienė, nei minutei nepalikdama Lietuvos vėliavos.

Baigėsi dar viena, iš taip retų,  medikų švenčių. Grįžę vėl imsis sunkaus, atsakingo ir ne visada sėkmingo darbo. Kitais metais medikų futbolo čempionato šeimininkais bus anglai. Jie numatę varžybas surengti Mančesteryje. Austrijos čempionato organizatoriams anglų komandos kapitonas Paul Fourie ir komandos vadovas Arif Kazi  prisiminimui įteikė kamuolį su kitų metų simboliais.

Žinoma, nebūtų buvę Lietuvos medikų tarpe tokių švenčių, jei jas nekurtų tie, kurie, nebodami sunkumų, aukodami savo ir šeimos laiką, vyksta į visas pasaulio sritis ir atokiausias šalis, kad dar kartą priminti, jog Lietuva nepriklausoma ir gali pateikti nemaža sportinių ir mokslinių siurprizų. Štai tie, kurie be Hipokrato priesaikos darbo iškilmėse, neretai gieda Tėvynės himną futbolo aikštėse:

Lietuvos rinktinė: komandos vadovai Romualdas Sabaliauskas ir Aivaras Dovydaitis, treneris Albertas Sanulaitis, žaidėjai Jurijus Karpovičius, Gintaras Gelžinis, Algirdas Tamošaitis, Artūras Skikas, Darius Daunoravičius, Egidijus Burzdikas, Evaldas Burzdikas, Saulius Malinauskas, Giedrius Petryla, Donatas Tamošaitis, Remigijus Mielinis, Darijus Skaudickas, Vitalijus Daniličevas, Kąstytis Bušauskas, Evgenijus Maslenikovas, Giedrius Pranskevičius, Vytautas Ivanauskas, Valius Bagdonas, Adomas Petrulevičius, Andrius Bendoraitis, Povilas Žukauskas, Laurynas Žemaitis, Aloyzas Dambrauskas,