Nesu čia tam, kad vandenį padavinėčiau

Donatas Motiejūnas į Lietuvos krepšinio rinktinės stovyklą atvyko po debiutinio sezono Trevizo „Benetton“ (Italija) ekipoje. Dvidešimtmetis 213 cm ūgio krepšininkas Italijos pirmenybėse aikštelėje praleisdavo po 20,0 min., rinkdavo 10,6 taško ir atkovodavo po 4,5 kamuolio. “Benetton”, reguliariajame sezone užėmusi aštuntą vietą, ketvirtfinalyje turėjo pripažinti būsimos čempionės Sienos „Montepaschi“ pranašumą.
 

Donatai, kokie praėjusio sezono įspūdžiai? Galima teigti, jog pavyko viršyti lūkesčius?

Manau, taip. Niekas nesitikėjo, kad būsiu vienas pagrindinių žaidėjų. Bent jau komanda tokio uždavinio nekėlė, kilau nuo suolelio. Manau, kad žaidžiau pagal savo galimybes, stengiausi, kovojau dėl vietos aikštelėje. Aišku, ne visuomet viskas pavykdavo, kaip norėdavosi – kartais geriau, kartais prasčiau, tačiau toks yra krepšinis. Sezonu esu patenkintas, jaučiuosi nemažai į priekį pažengęs, nes tikrai sunkiai dirbau. Jaučiu, kad atidaviau visas jėgas.

Sezonas buvo sunkus, ilgas, varginantis. Kiek žinau, tai buvo pirmieji metai, kai klubas žaidėjus išleido Kalėdų atostogų.
 

Ką davė legionieriaus patirtis?

Toks ir legionierius – ne už kalnų išvažiavęs. Tiesiog įgijau daugiau patirties , „susitupėjau“. Pramokau italų kalbos, nors norisi ją gerai išmokti. Bandysiu tai padaryti kitą sezoną.
 

Ko trūko „Benetton“ ekipai šį sezoną?

Manau, ketvirtfinalyje „Montepaschi“ ekipai sudarėme rimtą konkurenciją. Tik pirmas rungtynes pralaimėjome didesne persvara, antras – po pratęsimo, trečias – pačioje rungtynių pabaigoje. Sunku pasakyti, ko trūko. Susižaidimo. Vidury sezono keitėsi treneris, tai išmušė iš vėžių. Būna taip, kad komanda puikiai sukomplektuota, tačiau žaidėjai neranda vienas kito aikštelėje. Tai ir pakišo mums koją. Nesusižaidėme taip, kaip turėjome susižaisti.
 

Nesigaili, jog palikai Lietuvą?

Kol kas tikrai ne.


 

Ko tikiesi iš šios vasaros ir dalyvavimo Lietuvos rinktinės stovykloje?

Vasarą paskyriau daugiau savęs stiprinimui. Noriu kuo geriau pasiruošti kitam sezonui, nes tikiuosi komandoje atlikti dar didesnį vaidmenį. Bus matyti, kaip seksis. Komanda dar nesuformuota, tad niekas nežino, kaip bus. O iš rinktinės – kuo daugiau pasisemti patirties ateičiai.
 

Rinktinėje nežais broliai Lavrinovičiai, Marijonas Petravičius. Ar jauti, kad turi šansą įsitvirtinti rinktinėje jau šiemet?

Laikas parodys. Dėsiu visas jėgas, kad  tai būtų įgyvendinta, bet ne visuomet užtenka tik noro. Aišku, labai svarbu norėti, stengtis ir tikėti, bet kartais reikia ir šiek tiek sėkmės.
 

Minėjai, kad klube nesitikėjai tokio didelio vaidmens. Rinktinėje, ko gero, irgi, bet to vaidmens, iškritus minėtiems aukštaūgiams, gali tekti imtis. Ar esi pasiruošęs tai atsakomybei, būdamas tik rinktinės debiutantas?

Aš tikrai nebijau atsakomybės, nors atvažiavau stengtis kuo daugiau patobulėti, o ne iš karto papulti į rinktinę. Kaip bus, matysime. Susirinko daug profesionalų, visi žaidžia aukštose lygose ir visi yra stiprūs konkurentai. Tai natūralu, tai gyvenimas. Stipriausi išlieka, silpnesni atkrenta.
 

Vadinasi, šiemet rinktinėje tikiesi tik apšilti kojas, o įsitvirtinti galbūt kitąmet, kai Europos čempionatas vyks Lietuvoje?

Taip toli į ateitį nežiūriu. Aš neatėjau apšilti kojų, aš atėjau kovoti dėl vietos ir būti lygiavertis krepšinio aikštelėje. Manau, pakvietė ne tam, kad vandenį padavinėčiau. Pakvietė, nes galvoja, kad ir šiais metais galiu būti pajėgus žaisti rinktinėje. Tai yra sportas, kamuolys apvalus ir visi tai žino – vieniems pasiseka geriau, kitiems prasčiau. Daug kas, kai konkurentai yra lygiaverčiai, priklauso nuo sėkmės.
 

Kokį žaidimą galėtų demonstruoti ši Lietuvos rinktinė?

Treneris pabrėžia, kad stengsimės žaisti greitą žaidimą. Aišku, bus idealu, jei tas greitas žaidimas bus be klaidų. Jeigu jaunina komandą, tai ir žaidimas turi greitėti. Patirtimi nelaimėsime, reikės stengtis apibėgti.
 

Su kuo iš rinktinės kandidatų esi geriausiai pažįstamas tiek aikštelėje, tiek už jos ribų?

Ko gero, su Renaldu Seibučiu. Esame žaidę šiek tiek kartu, esame susibendravę. Nors, tiesą sakant, su daugeliu: Mantu Kalniečiu, Jonu Mačiuliu, Pauliumi Jankūnu. Turiu omeny – daugmaž su visais. Su kai kuriais matausi pirmą kartą. Daugiau esu bendravęs su tais, kurie žaidė „Žalgiryje“, kai aš žaidžiau dublerių komandoje.
 

Ar sezono pabaigoje sekei įvykius „Žalgiryje“, kurie buvo pakankamai neįprasti?

Nelabai. Aš nelinkęs diskuotuoti apie tai. Tai ne mano reikalai. Mane domina tik mano klubo reikalai ir džiaugiuosi, kad „Benetton“ panašių dalykų nėra.
 

Šią vasarą atsisakei padėti jaunimo (U-20) rinktinei, kuri Europos čempionate pasirodė nesėkmingai – liko už aštuntuko ribų. Ar taip nutiko todėl, kad rinktinei trūko Donato Motiejūno?

Nėra nepakeičiamų. Kiekvienas žaidėjas yra pakeičiamas, tik reikia tokį surasti. Sirgau, kad patektų bent į pusfinalį, tikrai to tikėjausi. Maniau, pateks į pusfinalį, o kaip ten pasiseka, dažniausiai priklauso nuo sėkmės ir nusiteikimo.

Galvojau, kad mano netektį kompensuos komandos vienybė, bet nežinau kodėl, jiems nepavyko to pasiekti. Nežinau, kodėl nepavyko. Varžovai nebuvo lengvi, nors grupė ir ne pati sunkiausia.