Garbingas, bet nelinksmas jubiliejus

„Eglės“ istorijoje pergalių netrūksta. Tai ir aukščiausi titulai Lietuvos čempionatuose, prizinės vietos SSRS pirmenybėse, 1988 m. laimėta IHF (Tarptautinės rankinio federacijos) taurė.
 

Pergalės – tai ir gausus būrys klubo auklėtinių, po 1991-ųjų plačiai pasklidusių po visą Europą. Tarp jų pasaulio jaunimo čempionės Vida Katarskytė-Taurienė, Ramunė Vilimaitė-Lukšienė, Loreta Obručaitė-Ivanauskienė, Daiva Kalauskaitė-Zinkevičienė, Jolanta Žemaitytė-Jankevičienė, Rima Kužimova-Sypkuvienė, olimpinė ir pasaulio čempionė Sigita Mažeikaitė-Strečen, pasaulio čempionė Aušrelė Miklušytė-Fridrikas, kuri 1999 m. pripažinta geriausia pasaulio rankininke. Tiesa, tada ji jau atstovavo Austrijai.

Pergalės – tai ir visą keturiasdešimtmetį trunkanti garsiausio Vilniaus rankinio klubo istorija. 

Tačiau dabar „Eglei“, kaip ir visam Lietuvos moterų rankiniui, tenka ne džiaugtis pergalėmis, o kovoti dėl išlikimo. 

Viena svarbiausių ir bene pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos rankinis atsidūrė dabartinėje padėtyje, yra ta, kad jis neturi tokio autoritetingo, principingo, objektyvaus, vienijančio visą rankinio šeimą apologeto, koks buvo šviesaus atminimo Janis Grinbergas. Neturi, ir tiek. 
 

Traukiasi, siaurėja Lietuvos rankinio geografija. Kur pradingo tokie rankinio židiniai kaip Jurbarkas, Pasvalys, Varėna, Skaudvilė, Tauragė, Druskininkai? Pastebimai mažėja ir ima stigti rankinio trenerių, senoji gvardija patylomis, kartais net neatsisveikinusi, išeina, o naujų vardų beveik negirdėti.

Puikiai žinomas ne tik sporto, bet ir verslo pasaulyje žmogus, vienas geriausių visų laikų savo pozicijos rankininkų Lietuvoje Gediminas Mikulėnas tvirtina, kad mūsų šalies rankiniui, jo atgimimui reikia žaidimo erdvės: pakankamo dydžio, visiems prieinamų, pigių, greitai pastatomų ir prireikus transformuojamų universalių sporto salių.

Atsiradus tokioms darbovietėms, atsirastų ir rankinio mokytojų – trenerių. Jie, pasak G. Mikulėno, turėtų ir galėtų laimėti varžybas dėl vaikų, jaunimo su kitomis sporto šakomis.

Dabartinio „Eglės“ rankinio klubo vadovo, trenerio Juozo Žalos nuomonė apie rankinio būklę ir perspektyvas Lietuvoje irgi gana pesimistiška. 

Pasak J. Žalos, ypač bloga moterų rankinio padėtis. Apie prastą kadaise klestėjusios sporto šakos padėtį byloja ir praėjusio sezono šalies čempionato aukščiausiame divizione, ir Lietuvos nacionalinės moterų bei įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių rezultatai tarptautinėse varžybose. 

„Jei prieš dešimtmetį iš Lietuvos rungtyniauti į kitą šalį išvykdavo jau subrendusios rankininkės, dabar į užsienį traukia vos vidurinę mokyklą baigusios, tik pradinius rankinio mokslus sporto mokyklose išėjusios merginos. Jos ten treniruojasi 2–3 kartus per savaitę, kartą du rungtyniauja, turi kur gyventi, dirba konkretų darbą, uždirba ir gyvena, per daug galvos nesukdamos dėl savo nebūtinai sportinės ateities“, – pastebėjo J. Žala.

Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius, šiuo metu einantis ir Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidento pareigas, Antanas Skarbalius tvirtina, kad šalies mokyklose kūno kultūros pamokos nuvertintos. Jose vaikai per mažai sportuoja, nebeprivalo laikyti normatyvų, o merginų susidomėjimas sportu dar mažesnis nei vaikinų. 
 

A. Skarbalius sako, kad jaunimas sportu apskritai mažiau domisi, nes dabar siūlomos daug lengviau prieinamos pramogos, kurioms nereikia didesnių pastangų: kompiuteriai, daugybė elektroninių žaidimų. 

Dar viena bėda, anot A. Skarbaliaus, yra profesionalių komandų stoka. Kur vaikams, baigusiems mokyklą, tęsti sportinę karjerą? Jei nėra perspektyvų, jie arba apleidžia sportą, arba išvyksta į užsienį. LRF vadovo teigimu, reikėtų visai nedaug: dešimtadaliu padidinti sportui skiriamas lėšas ir šalyje galėtų atsirasti profesionalių komandų, augtų sportinis meistriškumas.

Anot „Eglės“ klubo vadovo, LRF prezidento žodžiai labai teisingi, tačiau J. Žala turėjo ir priekaištų A. Skarbaliui. Pastarasis esą visą dėmesį skiria savo treniruojamam Kauno „Acme-Žalgiriui“, burdamas čia perspektyviausias žaidėjas iš visos šalies ir viliodamas jas galimybe žaisti šalies rinktinėje, kuriai pats ir vadovauja. Kitiems lieka trupiniai. 

J. Žala neabejoja – kol Lietuvoje krepšinis mėgausis išskirtiniu dėmesiu, o kitų sporto šakų, tarp jų ir rankinio, komandų vadovai turės vaikščioti su atkišta, amžinai prašančia ranka, niekas nepasikeis.
 

„Reikia daug dėmesio mūsų sporto šakai. Tas dėmesys apima daug ką: ir investicijas, ir pačias įvairiausias rankinio atkūrimo priemones. Sužlugdyti labai lengva, o kaip viską prikelti iš griuvėsių, turi rūpėti ne tik mums, mūsų klubui, pasitinkančiam savo 40-ąjį gimtadienį.

Nemažų vilčių, susijusių su rankinio atgimimu, turime dabar, kai Kūno kultūros ir sporto departamentui ėmė vadovauti ne tik ambicingas sporto, bet ir tikras rankinio žmogus Edis Urbanavičius. 

Mūsų, rankinio puoselėtojų, viltis žadina ir įsteigtos sporto vidurinės mokyklos Panevėžyje ir Šiauliuose. Džiaugiantis jų atkūrimu, reikia neužmiršti, kad pats svarbiausias dalykas ir jų sėkmingo egzistavimo pagrindas – atranka. Šiose mokyklose turi mokytis, lavintis patys gabiausi sportui, talentingiausi ir perspektyviausi vaikai“, – kalbėjo J. Žala.

Neatsižvelgiant į sunkią klubo situaciją, 40-mečio jubiliejui paminėti rugpjūčio 29–31 d. surengtas tarptautinis moterų rankinio turnyras. Varžybas laimėjo Koscežynos UKS PCM iš Lenkijos. Antrąją vietą užėmė Latvijos sporto pedagogikos akademijos komanda, trečiąją – LEU „Šviesa-Eglė“, ketvirtąją – Kauno „Širšės-Gaja“.

Ta pačia proga buvo surengtos ir pamainos varžybos – penkiolikmečių mergaičių turnyras. Jį laimėjo „Eglės“ mergaitės iš „Tauro“ sporto mokyklos, nurungusios visas varžoves: dvi Alytaus komandas, jaunąsias eišiškietes ir komandą „SM Tauras“.

J. Žala atkreipė dėmesį, kad šiemet Lietuvos moterų rankinio čempionatas keičia savo formatą. Jame žada dalyvauti devynios komandos: „Acme-Žalgiris“, Kauno r. „Garliava SM-Cascada“, „SM Tauras-Vilniaus kolegija“, LEU „Eglė-Šviesa“, pirmosios lygos ekipos iš Šiaulių, Klaipėdos, Alytaus ir Utenos bei Kauno rankinio centro komanda „Širšės-Gaja“. 

J. Žala neslėpė – švenčiant komandos 40-metį ir dėkojant visiems, kas padėjo visus tuos metus gyvuoti ir išgyventi, ypač Lietuvos edukologijos universitetui už suteiktas sąlygas treniruotis ir rungtyniauti, vis dažniau apninka liūdnos mintys.
 

„Ar tik šis „eglučių“ 40-metis nebus paskutinė mūsų garsios komandos sukaktis? Vaikščiodamas po įstaigas ir instancijas neretai imi ir pagalvoji, ar tik ne man vienam „Eglės“ klubo reikalai ir terūpi. Manau, kad mūsų varžybos patraukė rankinio mėgėjų dėmesį, tikimės geresnės ateities mėgstamai sporto šakai ir savo komandai. Nuoširdžiai dėkojame rankiniui neabejingiems rėmėjams, kurie padėjo surengti šį jubiliejinį turnyrą: bendrovėms „Olifėja“, „Alvora“, „Vilbrita“, „Pakaita“, „Sigida“, „Universali arena“, „Iksados GTS“, „Velux“, viešbučiui „Park Inn“ ir kitiems“, – kalbėjo „Eglės“ vadovas.