| Marytė Marcinkevičiūtė | 2014 m. rugsėjo 10 d. 14:07 |
Pergalės - sunkaus darbo vaisiai
Europos jaunių čempionė Edita Mazurevičiūtė mėgsta dalyvauti varžybose, kuriose jaučia didelę konkurenciją
Panevėžietei dviratininkei Editai Mazurevičiūtei itin palanki Portugalija: 2013-aisiais ji šioje šalyje tapo Europos jaunių dviračių treko daugiakovės vicečempione, o šiemet – čempione.
Po čempionato treneris Antanas Jakimavičius jaunąsias dviratininkes išleido ilgai lauktų atostogų, o pats su šeima išvažiavo ilsėtis į Kroatiją. Tačiau Europos jaunių (iki 18 m.) čempionė E. Mazurevičiūtė pailsėjo tik kelias dienas ir vėl sėdo ant dviračio.
Daugiausia važinėjo plentu. Ir viena, ir su savo broliais dvyniais 11-mečiais Eirinu ir Rimantu, kurie taip pat lanko dviračių pratybas trenerio Algimanto Buivido grupėje.
„Turiu dar vieną brolį, 28-erių Evaldą, tačiau jis „pasiklydo“ ir netapo dviratininku. Tėvai taip pat nebuvo dviratininkai, tik aš su savo jaunaisiais broliukais. Juos pamokau, padiskutuojame apie dviračių sportą“, – sako čempionė, kuriai šiemet vasario 10 d. sukako 18 metų.
Trekas iškart patiko
Panevėžys vadinamas dviratininkų miestu. Gal dėl to ir Edita, lankiusi „Gabijos“ pagrindinės mokyklos šeštą klasę, iš karto susiviliojo prieš penkerius metus į mokyklą dviratininkių ieškoti atėjusio treko trenerio A. Jakimavičiaus kvietimu lankyti dviračių pratybas.
„Iš pradžių važinėjau plentu, priklausiau dviračių sporto klubui „Fortūna“, išsiskyriau jau per pirmąsias varžybas. Tačiau po vieno iš griuvimų klubo treneriams pradėjau neberūpėti. Štai tada trenerio A. Jakimavičiaus pakalbinta ir nutariau išbandyti treką. Pabandžiau – patiko, taip ir likau“, – prisimena Edita.
Plentu važinėta taip pat nemažai. Trekininkių treneris jaunajai sportininkei tiesiai šviesiai pasakė, kad ją matantis tik kaip trekininkę. Editos pažintis su treku įvyko prieš porą metų, kai žiemą jame buvo pradėta treniruotis.
Jaunoji sportininkė neišvengė griuvimo, trekas jai pasirodė baisus, todėl atsirado mažų problemų. Treneris A. Jakimavičius ramino savo auklėtinę ir sakė, kad iš pradžių taip būna visiems, įžengusiems į treką.
Pergalių laukti ilgai nereikėjo
Pergalių ilgai laukti nereikėjo, jaunučių grupėje jai pavykdavo laimėti įvairių varžybų. Tačiau patys svariausi laimėjimai pasipylė 2013-aisiais.
„Nežinau, ar esu talentinga. Daug treniruojuosi, daug pastangų deda ir treneris. Viską kartu sudėjus, ir pergalės neaplenkia“, – sako pasaulio jaunių čempionė. Ji ypač džiaugiasi, kad pateko į prityrusio trenerio ir gero žmogaus A. Jakimavičiaus grupę. Jai priklauso ir stiprios moterys, ir jaunimas.
Paprašyta prisiminti šių metų pasaulio jaunių dviračių treko čempionatą Portugalijoje, panevėžietė tik šypteli ir sako: „Tai buvo tarsi du skirtingi čempionatai. Nuostabi pirmoji diena: 7,5 km skrečo lenktynėse – pirma, 2 km persekiojimo lenktynėse – trečia, atkrintamosiose varžybose – ketvirta ir pirmoji vieta bendroje įskaitoje.
Antrosios dienos pradžia tragiška: 500 m lenktynėse, skaičiuojant laiką, ir greitojo rato lenktynėse buvau tik devinta ir smuktelėjau į šeštąją poziciją. Iššvaisčiau viską, ką buvau sukaupusi pirmą dieną. Pakirto rankas ir kojas. Tariau sau: arba dabar, arba niekada. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip įvykiai klostėsi paskutinėje rungtyje – 20 km taškų lenktynėse.
Važiavau iš paskutiniųjų, stengiausi pakilti iš šeštosios vietos. 20 km taškų lenktynės – tai mano rungtis, man būdingas greitis. Pavijau varžoves visu ratu ir tai man leido surinkti čempionišką 195 taškų sumą. Tik septyniais taškais aplenkiau vicečempionę britę Grace Garner. Tai buvo mano paskutinis pasaulio jaunių čempionatas, kitais metais jau rungtyniausiu jaunimo grupėje.“
Norėtų tapti trenere
Nors teks rungtis su vyresnėmis varžovėmis, Editos tai nebaugina. Panevėžietė pripažįsta, kad iš pradžių su jomis bus sunku varžytis, tačiau per penkerius metus prie to tikrai pripras. „Viskas įmanoma, jau kitais metais neketinu joms nusileisti, tos amžiaus grupės lyderėms stengsiuosi būti rimta varžovė“, – teigia Edita.
Dviračių treke jai didelis autoritetas – Europos čempionė ir pasaulio čempionatų medalininkė Vilija Sereikaitė, rungtyniaujanti asmeninėse ir komandinėse persekiojimo lenktynėse.
„Turiu į ką lygiuotis, kuo vadovautis. Persekiojimo lenktynės man labiau patinka nei dviračių daugiakovė, kur reikia dalyvauti šešių rungčių varžybose. Sportininkai turi vieną tikslą – patekti į olimpines žaidynes. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Dabar mūsų komandinių persekiojimo lenktynių komanda ypač pajėgi, yra realių galimybių nuvažiuoti į Rio de Žaneirą“, – savo planų neslepia 173 cm ūgio E. Mazurevičiūtė.
Sportininkė priduria, kad tai – tik svajonė. Nes nežinia, kas gali nutikti po metų ar dvejų. „Šiandien esu sveika, bet kitą dieną gali kažkas nutikti. Tačiau šimtu procentų esu atsidavusi dviračių sportui, apie nesėkmes stengiuosi negalvoti. Mėgstu dalyvauti tose varžybose, kuriose jaučiu didelę konkurenciją, tada labiau išryškėja, koks iš tikrųjų mano pajėgumas. Kai nėra rimtų varžovių, visiškai neįdomu rungtyniauti“, – sako ji.
Kitais metais Edita baigs mokyklą ir norėtų studijuoti kūno kultūrą. Jai patinka bendrauti su vaikais ir Europos jaunių čempionė save mato kaip trenerę.
Po čempionato treneris Antanas Jakimavičius jaunąsias dviratininkes išleido ilgai lauktų atostogų, o pats su šeima išvažiavo ilsėtis į Kroatiją. Tačiau Europos jaunių (iki 18 m.) čempionė E. Mazurevičiūtė pailsėjo tik kelias dienas ir vėl sėdo ant dviračio.
Daugiausia važinėjo plentu. Ir viena, ir su savo broliais dvyniais 11-mečiais Eirinu ir Rimantu, kurie taip pat lanko dviračių pratybas trenerio Algimanto Buivido grupėje.
„Turiu dar vieną brolį, 28-erių Evaldą, tačiau jis „pasiklydo“ ir netapo dviratininku. Tėvai taip pat nebuvo dviratininkai, tik aš su savo jaunaisiais broliukais. Juos pamokau, padiskutuojame apie dviračių sportą“, – sako čempionė, kuriai šiemet vasario 10 d. sukako 18 metų.
Trekas iškart patiko
Panevėžys vadinamas dviratininkų miestu. Gal dėl to ir Edita, lankiusi „Gabijos“ pagrindinės mokyklos šeštą klasę, iš karto susiviliojo prieš penkerius metus į mokyklą dviratininkių ieškoti atėjusio treko trenerio A. Jakimavičiaus kvietimu lankyti dviračių pratybas.
„Iš pradžių važinėjau plentu, priklausiau dviračių sporto klubui „Fortūna“, išsiskyriau jau per pirmąsias varžybas. Tačiau po vieno iš griuvimų klubo treneriams pradėjau neberūpėti. Štai tada trenerio A. Jakimavičiaus pakalbinta ir nutariau išbandyti treką. Pabandžiau – patiko, taip ir likau“, – prisimena Edita.
Plentu važinėta taip pat nemažai. Trekininkių treneris jaunajai sportininkei tiesiai šviesiai pasakė, kad ją matantis tik kaip trekininkę. Editos pažintis su treku įvyko prieš porą metų, kai žiemą jame buvo pradėta treniruotis.
Jaunoji sportininkė neišvengė griuvimo, trekas jai pasirodė baisus, todėl atsirado mažų problemų. Treneris A. Jakimavičius ramino savo auklėtinę ir sakė, kad iš pradžių taip būna visiems, įžengusiems į treką.
Pergalių laukti ilgai nereikėjo
Pergalių ilgai laukti nereikėjo, jaunučių grupėje jai pavykdavo laimėti įvairių varžybų. Tačiau patys svariausi laimėjimai pasipylė 2013-aisiais.
„Nežinau, ar esu talentinga. Daug treniruojuosi, daug pastangų deda ir treneris. Viską kartu sudėjus, ir pergalės neaplenkia“, – sako pasaulio jaunių čempionė. Ji ypač džiaugiasi, kad pateko į prityrusio trenerio ir gero žmogaus A. Jakimavičiaus grupę. Jai priklauso ir stiprios moterys, ir jaunimas.
Paprašyta prisiminti šių metų pasaulio jaunių dviračių treko čempionatą Portugalijoje, panevėžietė tik šypteli ir sako: „Tai buvo tarsi du skirtingi čempionatai. Nuostabi pirmoji diena: 7,5 km skrečo lenktynėse – pirma, 2 km persekiojimo lenktynėse – trečia, atkrintamosiose varžybose – ketvirta ir pirmoji vieta bendroje įskaitoje.
Antrosios dienos pradžia tragiška: 500 m lenktynėse, skaičiuojant laiką, ir greitojo rato lenktynėse buvau tik devinta ir smuktelėjau į šeštąją poziciją. Iššvaisčiau viską, ką buvau sukaupusi pirmą dieną. Pakirto rankas ir kojas. Tariau sau: arba dabar, arba niekada. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip įvykiai klostėsi paskutinėje rungtyje – 20 km taškų lenktynėse.
Važiavau iš paskutiniųjų, stengiausi pakilti iš šeštosios vietos. 20 km taškų lenktynės – tai mano rungtis, man būdingas greitis. Pavijau varžoves visu ratu ir tai man leido surinkti čempionišką 195 taškų sumą. Tik septyniais taškais aplenkiau vicečempionę britę Grace Garner. Tai buvo mano paskutinis pasaulio jaunių čempionatas, kitais metais jau rungtyniausiu jaunimo grupėje.“
Norėtų tapti trenere
Nors teks rungtis su vyresnėmis varžovėmis, Editos tai nebaugina. Panevėžietė pripažįsta, kad iš pradžių su jomis bus sunku varžytis, tačiau per penkerius metus prie to tikrai pripras. „Viskas įmanoma, jau kitais metais neketinu joms nusileisti, tos amžiaus grupės lyderėms stengsiuosi būti rimta varžovė“, – teigia Edita.
Dviračių treke jai didelis autoritetas – Europos čempionė ir pasaulio čempionatų medalininkė Vilija Sereikaitė, rungtyniaujanti asmeninėse ir komandinėse persekiojimo lenktynėse.
„Turiu į ką lygiuotis, kuo vadovautis. Persekiojimo lenktynės man labiau patinka nei dviračių daugiakovė, kur reikia dalyvauti šešių rungčių varžybose. Sportininkai turi vieną tikslą – patekti į olimpines žaidynes. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Dabar mūsų komandinių persekiojimo lenktynių komanda ypač pajėgi, yra realių galimybių nuvažiuoti į Rio de Žaneirą“, – savo planų neslepia 173 cm ūgio E. Mazurevičiūtė.
Sportininkė priduria, kad tai – tik svajonė. Nes nežinia, kas gali nutikti po metų ar dvejų. „Šiandien esu sveika, bet kitą dieną gali kažkas nutikti. Tačiau šimtu procentų esu atsidavusi dviračių sportui, apie nesėkmes stengiuosi negalvoti. Mėgstu dalyvauti tose varžybose, kuriose jaučiu didelę konkurenciją, tada labiau išryškėja, koks iš tikrųjų mano pajėgumas. Kai nėra rimtų varžovių, visiškai neįdomu rungtyniauti“, – sako ji.
Kitais metais Edita baigs mokyklą ir norėtų studijuoti kūno kultūrą. Jai patinka bendrauti su vaikais ir Europos jaunių čempionė save mato kaip trenerę.