Keliskart Europos kiokušin karatė čempionui Dariui Gudauskui niekaip nepavyksta susigrąžinti titulo. Skersai kelio stoja vis tas pats žmogus...
Vienas Lietuvos kiokušin rinktinės lyderių Darius Gudauskas Europos čempionu yra tapęs triskart. Pirmąjį kartą – būdamas vos devyniolikos. Vis dėlto pastaraisiais metais užlipti ant aukščiausio pakylos laiptelio 27 metų sportininkui niekaip nepavyksta. Priežastis – Valerijus Dimitrovas. Šis bulgarų karatė meistras žeriasi visus svorio kategorijos iki 90 kg trofėjus, ir pasaulyje neatsiranda niekas, kas galėtų jį įveikti. V.Dimitrovui D.Gudauskas pralaimėjo ir birželį Ispanijoje vykusiame Europos čempionate, kur lietuviui atiteko sidabro medalis.
„Su V.Dimitrovu pirmą kartą susitikome Europos čempionato Vengrijoje finale. Tuomet pralaimėjau iškart, nes turėjau užsilikusią traumą. Kova tetruko maždaug 15 sekundžių – suklupau ir nebegalėjau tęsti kovos“, - akistatų su V.Dimitrovu pradžią prisiminė D.Gudauskas.
„Antrąkart kovojome pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionate 2007 metais. Vėl pralaimėjau, bet šįkart pats padariau klaidą – pernelyg daug smūgiavau, nusidaužiau kelį. Europos čempionate Bulgarijoje jis nuplėšė man raištį ir nuo tatamio buvau išvežtas į ligoninę.
Šį birželį Ispanijoje vykusiose Europos pirmenybių finale mūsų keliai susikirto vėl. Atrodė, kad traumos pasekmių nejaučiu, galiu kovoti. Buvo lygi kova. Per pagrindinį laiką nei jis įgijo persvarą, nei aš. Prireikė pratęsimo. Tuomet jis suprato, kad negali leisti kovai baigtis lygiosiomis, nes tokiu atveju laimėtoją būtų lėmusi lentelių laužymo rungtis, kurioje aš pasirodžiau geriau. V.Dimitrovas ėjo „va bank“, pasipylė smūgiai į anksčiau traumuotą kelį. Sutraumuoti pažeidžiamiausią vietą tapo vieninteliu jo koziriu, ir jis stengėsi tuo pasinaudoti. Pergalė atiteko bulgarui“, - pasakojo D.Gudauskas.
Dariau, kuo ypatingas Valerijus Dimitrovas?, - paklausėme Lietuvos kiokušin karatė meistro.
Valerijus yra viena didžiausių kiokušin karatė mįslių. Jis labai ramaus būdo, visąlaik kovoja taip pat, bet niekas negali perprasti jo fizinių gebėjimų, jo gudrumo, smūgių tikslumo ir greičio. Jis nesistengia smūgiuoti intensyviai, bet smūgiuoja labai tiksliai ir stipriai. Tai jo pranašumas. Jis yra triskart pasaulio čempionas, penkis ar šešis kartus Europos čempionas, pralaimėjęs tik kartą Japonijoje vykusiame absoliučios svorio kategorijos čempionate. Pralaimėjo japonui, kuris tiesiog buvo ženkliai sunkesnis, ir dėl svorių skirtumo Valerijus nieko negalėjo padaryti. Be to – teisėjavo japonai.
Vadinasi, čempionais svorio kategorijoje iki 90 kg norintiems tapti sportininkams tiesiog reikia laukti, kol bulgaras baigs karjerą? Galbūt pasiekęs tiek daug V.Dimitrovas jau ketina tai daryti?
Jam tik 29 metai, bet, manau, jis jau galvoja apie karjeros pabaigą. Matosi, kad jis jau šiek tiek „pasėdęs“ - truputį lėtesnis, silpnesnis. Praėjusiais metais Valerijus vedė, šiemet jam gimė dukrytė. Mano įsitikinimu, jau po pasaulio čempionato jis būtų baigęs karjerą, tačiau Bulgarijos federacija labai daug tikisi iš jo ir nori, kad jis sportuotų. Jis vienintelis tempia Bulgarijos rinktinę, ir, manau, yra verčiamas dalyvauti varžybose. Todėl tikėtina, kad jo sulauksime ir Lietuvoje, kai čia 2013 m. vyks pasaulio čempionatas. Galbūt už visas nesėkmes pavyks atsirevanšuoti savų žiūrovų akivaizdoje.
Kokie tavo pranašumai prieš V.Dimitrovą?Aš esu daugiau judantis kovotojas, jis – daugiau taktinis, judantis labai lėtai, bet tiksliai. Valerijus yra minėjęs, kad nemėgsta kovoti su priešininkais, kurie daug juda, dažnai keičia stovėseną. Jam sunku prisitiakyti, ir tai yra mano pranašumas.
Ar bendraujate už tatamio?Taip, esame pakankamai geri draugai, dažnai pasikalbame apie gyvenimą, sportą, traumas. Ant tatamio abu jaučiame sportinį pyktį, o po kovų esame draugai.
Negi draugas smūgiuotų į traumuotą kūno vietą?Tiesą sakant, aš irgi visąlaik maniau, kad Valerijus labai sąžiningas ir garbingas kovotojas. Kai jis man pataikė kelį, trūko raiščiai ir mane nuo tatamio išvežė į ligoninę, Valerijus labai apgailestavo, atsiprašinėjo. Kai kovojome šiemet Ispanijoje, per pagrindinį laiką nė karto nesmūgiavo į kelį, tik per pratęsimą prasidėjo smūgiai į traumuotą vietą. Be abejo, pagal taisykles draudžiama smūgiuoti į kelį, bet teisėjui sunku pastebėti – smūgis keliais centimetrais aukščiau ar žemiau.
Ar V.Dimitrovas vienintelė priežastis, kodėl nuo 2004 metų, kai paskutinį kartą tapai žemyno čempionu, nepavyksta užlipti ant paties garingiausio laiptelio? Ko trūksta dabartiniam Dariui Gudauskui, lyginant su tuo, kuris triskart tapo Europos čempionu?
Tuomet buvo jaunatviškas agresyvumas, ištvermė, jėga. Vėliau traumos padarė savo. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad po paskutinio laimėto čempionato, federacija nusprendė, kad nei aš, nei Donatas Imbras nedalyvausime Lietuvos pirmenybėse, o ruošimės tik Europos ir pasaulio čempionatams. Praleidau vieną kitą sezoną. Nesakau, kad tai buvo klaida ar pasiruošimo spraga – man buvo reikalingas tas etapas, kai galėjau išsilaižyti traumas. Tuo metu mūsų svoryje iškilo V.Dimitrovas, kuris mistika tapo visiems, ne tik man.
Dabar toks brandos amžius, kai esu tarp jėgos, greičio ir patirties. Jaučiuosi pakankamai stiprus ir esu sukaupęs pakankamą patirties bagažą, kad galėčiau tapti ne tik Europos, bet ir pasaulio čempionu. Tikiu, kad tai atsitiks.
Ar konkurencija Lietuvoje svorio kategorijoje iki 90 kg didelė?
Esame trys lyderiai – aš, Mindaugas Pavilionis ir Dimitrijus Alekseandrovas. Manau, kad į mūsų svorį jaunimas bijo ateiti. Lengvesniame svoryje – reikia daugiau greičio, ištvermės, sunkiasvoriams būdinga didelė jėga, bet mažesnis greitis. Mes esame per vidury. Mūsų svorio kategorijoje balansuojama tarp jėgos ir greičio, todėl čia būna daugiausia nokautų. Manau, baimės faktorius šiek tiek veikia jaunimą, todėl stengiamasi vengti šios svorio kategorijos. Būtent tam, kad jaunimas iškart nešoktų į suaugusiųjų sportą, nesitraumuotų ir turėtų tam tikrą pereinamąjį periodą, praėjusiais metais startavo Europos jaunimo U-22 pirmenybės, kurios anksčiau nebuvo rengiamos.