Krepšinio kareivis iš Lietuvos

Kurį laiką Lietuvoje dienas leidęs Graikijos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas, jau išvyksta į Graikiją, kur pamažu pradės pasirengimą pasaulio čempionatui. „Treneris neatskrenda iš vakaro ir kitą dieną nepradeda treniruočių – tu turi peržiūrėti begales tiek savo komandos, tiek varžovų rinktinių vaizdajuosčių, sudaryti planus, sugalvoti derinius ir pan. Aišku, didelis darbas jau nuveiktas, negaliu sakyti, kad sėdėjau sudėjęs rankas, bet jeigu aš per daug anksti pradėsiu ruoštis, tai galbūt kažką praleisiu. Tad dabar dar kartą reikės viską peržiūrėti, sudėlioti, kad tada, kai tu pradėsiu dirbti su žaidėjais, jiems nebūtų abejonių“, - prieš išvykdamas į Graikiją kalbėjo treneris.

Šiandien prie Graikijos ekipos vairo stovintis J.Kazlauskas per savo trenerio karjerą vadovavo trijų valstybių nacionalinėms vyrų rinktinėms – Lietuvos, Kinijos ir Graikijos. Lygindamas patirtį ir darbą skirtingose šalyse, J.Kazlauskas prisipažįsta, kad įdomiausia buvo dirbti vis dėlto su Lietuvos rinktine: „Kai kuriuos žaidėjus pažinojau nuo mažens, treniravau dar nuo jaunių amžiaus. Aš pats buvau dar pakankamai jaunas treneris, man buvo įdomu dirbti su jais, kartu su krepšininkais augau pats, augo ir komanda“. Užaugęs ne tik iki Lietuvoje, bet ir visoje Europoje bei pasaulyje vertinamo krepšinio specialisto, J.Kazlauskas abejoja, ar dar kada nors galėtų įbristi į tą pačią upę ir dar kartą imtų vadovauti Lietuvos rinktinei: „Sunkiai tai įsivaizduočiau. Ne dėl to, kad esu užsispyręs ar dar kažkoks. Yra daug jaunų trenerių, kurie dabar čia sukasi, žino situaciją geriau už mane. Žinote, aš penkerius metus dirbau Kinijoje, bus jau ketvirtas sezonas, kai dirbu Graikijoje, todėl kai kurių jaunų žaidėjų nelabai pažįstu, nelabai esu matęs, kaip jie žaidžia, jų silpnas ir stiprias puses – man būtų sudėtingiau. Nors, kaip sakau, niekada nesakyk niekada“.

Kokie tikslai keliami graikams šiame pasaulio čempionate? - paklausėme vyriausiąjį rinktinės trenerį, 2009 m. Europos čempionate atvedusį graikus ant trečio garbės pakylos laiptelio.

Kol kas nė nežinau – dar nebuvo sukonkretinta. Graikai po paskutinio Europos čempionato truputį apsiramino. Tokie klausimai daugiau federacijai – ką ji pasakys. Mes kareiviai – turime vykdyti.

Treneriai tokių klausimų nelabai mėgsta, bet vis dėlto – kokia galėtų būti prizininkų pakyla pasaulio čempionate?

Sunku kažką prognozuoti – lengviau būtų pasakyti po to, kai jau įvyks keletas draugiškų susitikimų, kai bus matyti, kas vyksta, kokie žaidėjai atvažiavo, kokie atsisakė. Kaip visada paskutiniu metu, favoritai būna amerikiečiai, ispanai. Kitos stiprios komandos – tiek Argentina, tiek Lietuva, tiek Turkija, kuri žais namuose, tiek ta pati Graikija – nieko negalima nurašyti. Pasaulyje kuo toliau, tuo labiau krepšinio geografija plečiasi, visos šalys suranda perliukų, jie patenka į stiprius klubus, pas gerus trenerius, NBA, tad labai sunku pasakyti.

Ar teko domėtis Lietuvos krepšinio reikalais ir Lietuvos galimybėmis pasaulio čempionate?

Kai būnu Lietuvoje ir žaidžia „Lietuvos rytas“ su „Žalgiriu“, visada pasižiūriu tas rungtynes. Pavyzdžiui, žiūrėjau Baltijos lygos ketvertą. Įdomu. O kokios galimybės? Vėlgi – kokie žaidėjai susirinks. Bet Lietuva – krepšinio šalis ir ji stengsis užimti kuo aukštesnę vietą. Kiek pamenu, federacija Lietuvos rinktinei visada kėlė aukščiausius reikalavimus.

Lietuvoje pastaruoju metu eskaluojama patriotiškumo tema – tai vienas, tai kitas krepšininkas atsisako žaisti rinktinėje. Ar dirbdamas su kitomis rinktinėmis taip pat susidurdavote su tokia problema?

Taip, taip, taip. Pernai, pavyzdžiui, neturėjome kelių pagrindinių žaidėjų, kurie buvo daug kartų traumuoti sezono metu. Ir nebuvo kažkokio didelio ažiotažo, kodėl jie nežaidžia, nes jeigu išvardiji visas aplinkybes – tai puikiai suprantama. Apskritai aš galvoju, kad trenerių reikalas – treniruoti, o federacijos reikalas dirbti ta kryptimi, kad suburtų kaip galima stipresnę komandą su visais žaidėjais. Jeigu federacija tai pajėgia padaryti – viskas gerai, jeigu nepajėgia, federacija turėtų pasižiūrėti į save, kodėl taip yra.
 

Žodžiu, negalima kaltinti krepšininkų, atsisakančių atstovauti rinktinei, patriotiškumo stoka. Tai – natūralus procesas?

Kaip gali būti patriotiškumo stoka, jeigu žaidėjas atstovauja Lietuvos rinktinei kokių dešimt metų ir vieną kartą sako: „Žinote, paskutinį sezoną patyriau dvi tris traumas, jau nebelaiko mano keliai, raumenys. Būtų labai gerai nors vieną sezoną pailsėti...“ Tai ką dabar – mes jį vadinsime ne patriotu? Tada kas mes esame? Jis atidavė tiek vasarų, tiek laisvų dienų!.. Aš jo taip niekada nevadinčiau. Arba galbūt krepšininkas turi rimtų problemų. Bet dar kartą sakau – reikia su visais pasikalbėti, viešai išsakyti tas problemas ir visiems viskas bus aišku. Nereikia žaidėjų daryti priešais, jeigu jie vieną kitą vasarą negali atvykti ir padėti rinktinei.

Pastaruoju metu kalbama, kad Lietuvos rinktinę būtina atnaujinti, kad turi įvykti kartų kaita, bet lyg ir nesiryžtama to daryti. Ar nevėluojame su ta kartų kaita, juolab, kad kitąmet Lietuvoje – Europos čempionatas?..

Kas iš to, kad daug ir gražiai šnekame, bet ką darome? Žinoma, kad rinktinėje turi žaisti stipriausi ir jeigu jie atvažiuoja – turi žaisti. Yra aibės draugiškų rungtynių, kitų momentų, kai riekia jaunus žaidėjus įtraukti ir pasižiūrėti, ką jie sugeba. Žaidėjai auga klubuose, bet pritraukti prie rinktinės, pabandyti jiems pažaisti petys į petį su stipriausiais krepšininkais – neįkainuojama patirtis. Ir pabandyti jaunus žaidėjus, aš galvoju, reikėjo žymiai anksčiau, nes kai kurie jų bandomi dabar ar dar bus bandomi jau pavėluotai. Gal tada reikia kitus išbandyti – dar jaunesnius. Aš nemanau, kad 24-erių ar 25-erių metų žaidėjas yra jaunas. Jaunas yra iki dvidešimties metų.