Žaidimas rinktinėje - daugiau nei krepšinis

Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės kapitonas Robertas Javtokas neliko visiškai patenkintas sezonu „Chimki“ klube. Krepšininkas norėtų palikti Rusiją, ir nors ieškoti naujo klubo, tikina, neskuba, prasitaria, jog dairysis komandos, žaidžiančios Eurolygoje.

Robertai, kokie kito sezono planai?

Nežinau, tam yra agentai, o aš dabar atostogauju...

Kalbama, kad galite pereiti į Kazanės „Unics“...

Žinau, kad „Unics“ domėjosi. Grečiausiai „Chimki“ nebeliksiu, bet kur žaisiu tikrai nežinau. Laiko apsispręsti dar yra. Niekas nespaudžia apsispręsti greitai ir neturiu uždavinio pasirašyti sutartį iki rinktinės stovyklos. Pats atostogauju, o agentai dirba savo darbą. Lauksiu pasiūlymų ir tada svarstysiu.

Norėtųsi likti Rusijoje ar vis dėlto grįžti labiau į Vakarus?..

Rusijoje nesinori likti. Atsikandau jau (juokiasi). Rusijos jau užteks. Pageidavimas – žaisti Eurolygoje, bet ne visada įvyksta tai, ko nori.

Kaip vertinate praėjusį sezoną „Chimki“ komandoje?

Sąžiningai – buvo sunku. Iki Naujųjų metų viskas, rodės, klojosi gerai, ėjome link užsibrėžtų tikslų, bet kai jokių titulų nelaimėjome, buvo sunku. Pralaimėjome daug lemiamų rungtynių.

Pats asmeniškai negaliu skųstis, žaisti gaudavau, nors buvo ir geresnių, ir blogesnių mačų. Normalus sezonas, gaila, kad nieko nelaimėjome. 

Kokios priežastys lemdavo, kad sėkmingai rungtyniavusi komanda dažnai suklupdavo svarbiausiose rungtynėse?

Sunku pasakyti. Gal komanda nebuvo subrendusi. Galbūt mes, vyresni žaidėjai, nepaimdavome daugiau atsakomybės ant savo pečių, gal nepatemdavome...

Vis dėlto likti ir dar kartą pabandyti su ta pačia komanda nesinori?

Tai ne vien nuo manęs priklauso. Komanda įsigijo naujus centrus, taip kad pati komanda nėra labai suinteresuota, kad aš pasilikčiau.

Bet juk kontraktas dar nėra pasibaigęs...

Kontraktas pasirašytas principu 1+1, bet tai nėra svarbu. Net jei kontraktas būtų ilgalaikis – jeigu komanda nerodo noro manęs pasilikti, nenorėčiau ir pats joje likti.



Artėja Lietuvos rinktinės pasirengimo stovykla. Kokios mintys prieš pirmąjį susitikimą?

Po sezono visada norisi pailsėti. Tam turime mėnesį, kuris labai greitai prabėga. Vis dėlto esu pasiilgęs rinktinės, tos atmosferos. Įdomu bus pamatyti senus ir naujus veidus. Tai ne vien krepšinis – tai gyvenimo būdas, pripratimas (šypsosi)... Nori dalyvauti, nori tų akimirkų. Jauti užsidegimą, nori pergalių. Pernai Europos čempionate nepasisekė, todėl šiemet turime atsitiesti.

Košmarai iš pernai Lenkijoje vykusio Europos čempionato dažnai kankina?

Kas ilgai nepamiršta, tiems sunkiau, man tokie dalykai gana greitai užsimiršta. Paprasčiausiai norisi reabilituotis, norisi parodyti, kad galime žaisti. Bus nauja, bet nemanau, kad prasta komanda. Turime daug talentingų žaidėjų ir didelį jų norą kažką įrodyti. Aišku, trenerio laukia sunki užduotis viską suderinti, bet, kiek pažįstu trenerį Kęstutį Kemzūrą, teko pas jį treniruotis – manau, jis sugebės viską sudėlioti į savo vietas.

Kaip galėtų pasikeisti komandos žaidimas atėjus naujiems žaidėjams?

Jaunimas paprastai būna labiau užsidegęs, įneša daugiau entuziazmo. Taip pat turime ir žaidėjų, kurie rinktinėje žaidža ne pirmus metus. Suderinę jaunatvišką užsidegimą ir patirtį, manau, galime tikėtis neblogų rezultatų. 

Kartą taip jau važiavomę į Serbiją, 2005 metais, kai iš jaunos komandos niekas nieko per daug nesitikėjo. Daug žaidėjų į rinktinę tąsyk buvo paimti pirmą kartą, bet pralaimėjome tik kartą, deja, ketvirtfinalyje. Įrodėme, kad Lietuvoje yra daug pajėgių žaidėjų, galinčių žaisti aukščiausiame lygyje.

Komandos atsinaujinimas anksčiau ar vėliau turi vykti, tai paliečia visas rinktines, ne išimtis ir mūsų. Aš asmeniškai jaunimu tikiu. Prisimenu, kaip pats važiavau į rinktinę būdamas labai jaunas ir kaip degiau noru įrodyti, jog galiu.

Pačiam nekilo minčių pailsėti ir atsisakyti kvietimo į rinktinę?

Visada būtų smagu pailsėti.  Buvo tokia mintis: pailsėsiu, jeigu nepakliūsime į pasaulio čempionatą. Pakliuvome ir jeigu kviečia, jei esu reikalingas, neturiu dėl ko nevykti. Kitiems sveikata ar kiti dalykai trukdo, o aš neturiu jokių problemų. Juolab, kad noro ir užsidegimo dar užtenka. Krepšinio nežaidžiu vien dėl pinigų ir į rinktinę nevažiuoju tik tam, kad užsidėčiau pliusą. Jaučiu didelį malonumą, dėl to ir žaidžiu rinktinėje.

Kaip sutinkate žinias, kad į Turkiją nevyks ryškiausias žvaigždės – Dirkas Nowitzkis, Pau Gasolis, Andrew Bogutas, kiti? Džiugu, kad varžovai bus silpnesni, ar apmaudu, kad neteks pasivaržytis su ryškiausiomis žvaigždėmis?

Be abejo, maloniausia, kai žaidžia visi stipriausi žaidėjai. Įveikti komandą, kuriai atstovauja ryškiausios žvaigždės, ypač smagu. Vis dėlto į tokius pranešimus nekreipiu didelio dėmesio. Man svarbiau mūsų rinktinė, o tų žaidėjų, kurie šiemet negali padėti savo rinktinėms, lauksime kitąmet Lietuvoje (šypsosi).

Užsienio spaudoje ir interneto tinklapiuose vyrauja nuomonė, kad  Lietuvos rinktinė be žaidėjų, atsisakiusių atvykti, pasaulio čempionate Turkijoje bus tik eilinė vidutiniokė Turkijoje. Sutinkate?

Tik po pasaulio čempionato bus galima pasakyti, ar išties taip buvo. Nemanau, kad būsime vidutiniokai. Lietuvoje krepšinis daugiau nei vidutinybė, ir tai bandysime įrodyti.

Be abejo, labai daug priklauso nuo žaidėjų charakterio. Ir tikėjimo. Jei žaidėjai atvažiuos tik save parodyti, „pasikelti“ kontraktą – gali nutikti ir blogiausia. Turime žaisti pagal trenerio planą, o ne kiekvienas sau.

Ir federacijos prezidentas Vladas Garastas minėjo, kad  jauni žaidėjai į rinktinę dažnai atvažiuoja ne „išlošti“, kaip sakė prezidentas, o „palošti“. Esate rinktinės veteranas, ar galite patvirtinti, kad tokių atvejų Lietuvos rinktinėje išties būta?

Sunku pasakyti, galbūt tai labiau matosi iš šalies. Nė vienas žaidėjas nepasakys, kad jis atvažiuoja į rinktinę tik dėl asmeninių paskatų. Nenoriu tuo tikėti. Jeigu taip vyktų, treneris iš karto pasodintų jį ant suolo. Negalėčiau net įsivaizduoti tokio atvejo Lietuvos rinktinėje.