Jaunas žmogus kitaip mato tuos pačius veidus

Panevėžyje per Lietuvos dviračių sporto čempionatą R. Bakutis atidžiai stebėjo kovas, medaliais bei piniginiais prizais apdovanojo geriausius šalies dviratininkus. „Taip kasmet turi būti rengiami Lietuvos čempionatai. Aukšto lygio ne tik dviratininkų kovos, bet ir varžybų organizacija. Džiaugiuosi, kad mūsų federacijai ir Panevėžio savivaldybės vadovams pavyko kartu padirbėti, ir ta kooperacija davė gerų rezultatų. Stebėti varžybų susirinko daug žiūrovų, kurie domisi dviračių sportu ir visas dienas buvo kartu su plento meistrais“, –  sako R. Bakutis.

Čia pat – ir Europos iki 23 m. čempionatas. Rinktinėje – ir treko, ir plento meistrės, ko tikitės čempionate?
Sportas tuo ir įdomus, kad jame, bent jau dviračių sporte, nėra vietos politikai. Federacijos vykdomajame komitete patvirtinome rinktinę, į ją pateko stipriausi mūsų sportininkai. Lietuvos čempionatas staigmenų nepateikė, sportininkių sąrašas buvo žinomas. Mūsų komanda pajėgi, tačiau stiprūs ir varžovai. Viliuosi, kad vieną kitą medalį Turkijoje turėtume pelnyti. 

Ar sunkmetis labai palietė Lietuvos dviračių sportą?
Krizė kartais parodo, kad galima gyventi ir iš to, ką turime. Be didelių fantazijų, ir be „fanaberijų“. Federacija surado aukso vidurį ir badu nemiršta. Turime gerus partnerius – per šalies čempionatą prie prizinio fondo prisidėjo Panevėžio savivaldybė, atnaujinome bendradarbiavimą su Šiaulių „Baltik Vairo“ įmone, kuri per čempionatą grupinių lenktynių aukso medalio laimėtojai Aušrinei Trebaitei įteikė prizą – dviratį. Vyrų nugalėtojui – Vytautui Kaupui dviratį skyrė verslininkas, dukart olimpinis Seulo čempionas Gintautas Umaras.

Kalbėjau su UAB „Baltic Vairas“direktoriumi Dirku Zwicku, šiauliečiai yra nusiteikę pasirašyti ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį. Mes savo rėmėjams turime ką pasiūlyti, ir, manau, mūsų glaudus bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms. Panevėžio savivaldybė rado jėgų padėti ne tik dviračių trekui, bet ir plentui. Ar šalies čempionatai ir toliau vyks mieste prie Nevėžio, aptarsime su miesto vadovais ir sporto bendruomene. Turime įvairių pasiūlymų. 



Geriausius Lietuvos dviratininkus matome tik per Lietuvos čempionatą. Jie suvažiuoja iš įvairių užsienio klubų, išsidalija medalius ir vėl išvažiuoja. Ar negalvojama atgaivinti, tarkime, praeityje ypač populiarių daugiadienių lenktynių aplink Lietuvą?
Tokių planų jau turėjome prieš trejus metus, tačiau juos pakoregavo sunkmetis.  Dabar norėtume labiau koncentruotis ne į vidaus  varžybas, o į Baltijos šalių tarptautinių varžybų organizavimą. Tai ir vadybos, ir finansine, ir dviratininkų tobulėjimo prasme būtų labai įdomios varžybos. Kol neįgyvendinsime šito projekto, manau, kitų didelių projektų nesiimsime. Juolab, kad mūsų laukia ir Lietuvos visuomenei jau esame pranešę apie rimtus ketinimus Panevėžyje gražiai surengti Europos dviračių treko čempionatą. Jeigu gausime tą čempionatą, darbo  užteks mums visiems.

Šiuo sunkiu metu LDSF tikriausiai didelis paskatinimas yra tai, kad mūsų geriausiais dviratininkais rūpinasi užsienio klubai, jiems nieko netrūksta – nei varžybų, nei gero sportinio inventoriaus, nei materialinio aprūpinimo?
Tai yra vienintelė galimybė, kai jauni sportininkai išauga iš jaunių sportinių marškinėlių ir jiems reikia normalių treniruočių bei varžybų grafiko, maitinimo, trenerių. Žinoma, mums labai gaila, kad Lietuvoje nėra stiprių dviračių sporto klubų, kurie negali išlaikyti talentingų dviratininkų. Aukojame savo nacionalinius interesus ir atiduodame juos į užsienio klubus, kad dviratininkai galėtų treniruotis ir rungtyniauti Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kitur. Tai – vienintelė galimybių jų neprarasti ir išlaikyti. Džiaugiamės, kad federacija juos gali sugrąžinti atstovauti šaliai per pasaulio ir Europos čempionatus. 

Kaip galvojate, kiek metų reikės laukti, kol užaugs tokio didelio meistriškumo dviratininkai, kaip Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė ar Raimondas Rumšas?
Pasikeitimai federacijoje ir buvo daryti tam, kad šiek tiek išeitume iš to rato, kuris buvo. Treneris Valerijus Konovalovas – be galo didelis treneris, didelė asmenybė, tačiau norėjosi jam padėti, atsirado Gediminas Kastanauskas, kuris, tikimės, įneš naujų vėjų, naujų jėgų ir galbūt komandoje atsiras naujų veidų. Jaunas žmogus kitaip mato tuos pačius veidus.  Džiaugiuosi, kad treneris V. Konovalovas naujajam rinktinės vyr. treneriui sutiko padėti. Jo meistriškumas nebus iššvaistytas vėjais, nes Lietuva – per maža šalis, kad galėtume leisti tokius pedagoginius talentus mėtyti pakampiais.