Birželio pabaigoje Ignatas Konovalovas gimtajame Panevėžyje ketvirtą kartą tapo šalies čempionu, laimėjęs pavienio starto lenktynes.
Ar džiaugiesi pergale? Žinoma. Su pavienio starto varžybomis siejau pačias didžiausias viltis, o per grupines lenktynes nieko nesitikėjau. Tačiau labai gerai pasitreniravau. Paprastai man geriau sekasi pavienio starto varžybose, joms pavyksta geriau nusiteikti.
Dviračių sporto sezonas kone įpusėjo. Kaip vertini savo startus? Šis sezonas man prastas, pradžia buvo labai nevykusi. Sirgau, buvau pasigavęs kažkokį virusą, nuo pat vasario mano imunitetas buvo silpnas. Po kiekvienų stambesnių varžybų iškart apsirgdavau ir kokiai savaitei iškrisdavau. Taip tęsėsi iki daugiadienių lenktynių „Giro d’Italia“, kuriose dalyvavau pusiau sirgdamas. Šį sezoną pergalių nepavyko pasiekti. Aukščiausią vietą – šeštą – užėmiau lenktynių „Giro d’Italia“ paskutiniame etape, kai vyko pavienio starto lenktynės.
Tad gal su baime stosi į daugiadienių lenktynių „Tour de France“ startą? Jokios baimės nėra. Nesu komandos lyderis, turiu savo darbą per lenktynes ir žinau, ką reikės daryti. Iš manęs pergalių nebus reikalaujama – kaip bus, taip. Reikės įveikti apie 3 700 km, jie manęs nebaugina, per lenktynes „Giro d’Italia“ kilometražas buvo panašus – per 21 dieną įveikėme 3 200 kilometrų.
Dviračių lenktynės „Tour de France“ – visų dviratininkų svajonė. Ar tavo irgi? Tokių minčių turėjau, tačiau šiemet jose startuoti neplanavau. Buvau kaip atsarginis dviratininkas, turėjau kitų planų. Bet po „Giro d’Italia“ varžybų komanda nusprendė, kad galiu būti įtrauktas į pagrindinę sudėtį.
Kokias viltis sieji su šiomis lenktynėmis? Žiūrėsiu, kokia bus mano sportinė forma, kaip klostysis. Norėčiau ką nors parodyti per asmenines lenktynes laikui. Pirmas etapas bus 9 km prologo lenktynės, bet ta distancija man per trumpa. Ir dar pirmą varžybų dieną... Man visada sunkokai klostosi lenktynių pradžia, o vėliau įsivažiuoju. Dar bus kiek ilgesnis priešpaskutinis etapas – 52 kilometrai. Bet iki 20 etapo reikės ištverti. Varžybose dalyvausiu kaip komandos pagalbinis darbininkas, turėsiu padėti treniruočių draugams. Savo darbą stengsiuosi kuo geriau atlikti, kad galėčiau padėti savo komandai. Tos pavienio starto varžybos man bus labai geras išbandymas prieš pasaulio čempionatą, kuriame lauks panašus nuotolis.
Kas tau svarbiau: daugiadienės lenktynės „Tour de France“ ar pasaulio čempionatas? Vis dėlto svarbesnis pasaulio čempionatas, nes atstovausiu Lietuvos rinktinei. Jeigu per pasaulio čempionatą pavyktų pelnyti kokį nors titulą, jis man būtų pats mieliausias.
Jau trečius metus valgai profesionalų duoną. Ar griežtas tavo dienos režimas? Esame laisvi kone visus metus, griežtesnis režimas būna tik per treniruočių stovyklas ir varžybas. Viskas surašyta ant lapelio, savo programos jau nesudarysi. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu nori, gali visai nesitreniruoti. Tačiau jei nebus gerų rezultatų, nepasirašysi sutarties.
Stengiamės kuo geriau pasirodyti per kiekvienas lenktynes, visi turime ambicijų, juk sportuojame dėl pinigų. Iš klubo niekas neišsiskiria, visi valgome tą patį maistą, kurį mums gamina klubo virėjas, daugmaž vienodai treniruojamės.
Kiek metų esi pasirašęs sutartį su „Cervélo Test“ profesionalų komanda? Sutartį pasirašiau pernai trejiems metams, iki 2012 m. pabaigos. Klubu esu patenkintas. Tiesa, jame buvo šiokių tokių nesklandumų, įvyko kai kurių pakeitimų mūsų vadovybės štabe. Pasikeitė pagrindinis komandos vadybininkas, tačiau dabar viskas stojo į savo vėžes. Komanda gera, ji yra antros kategorijos, bet kitais metais jau gali būti ir pirmos – aukščiausios – kategorijos.
Kas atstovauja „Cervélo Test“ komandai? Joje – kelių skirtingų valstybių dviratininkai, o iš viso komandą su personalu sudaro 20 žmonių. Iš Rytų šalių esame dviese – aš ir ukrainietis. Komandoje – Kanados, Australijos, JAV, Airijos, Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Norvegijos dviratininkai. Komanda labai draugiška, tarpusavyje gerai sutariame.
Ar esi turtingas dviratininkas? Ne, pinigų per mėnesį gaunu ne tiek jau daug, bet tėvams padėti nereikia. Gyvenimui pinigų užtenka, bet per vienus ar porą metų namo tikrai nenusipirksiu. Tačiau jeigu taupyčiau, per kelerius metus nuosavu būstu būtų galima pasidžiaugti.
Ar norėtum visą laiką gyventi Šveicarijoje, kur įregistruotas klubas „Cervélo Test“? Tikrai ne. Šveicarija – graži šalis, bet man nepatinka jos žmonės. Jie suvaržyti, kažko bijo. Labai paiso taisyklių – neduok Dieve, jeigu neleidžiamoje vietoje pereisi per gatvę. Griežti policininkai baudžia už mažiausią greičio viršijimą. Tačiau mes gyvename Ispanijoje, o Šveicarijoje klubas tik įregistruotas. Esame įsikūrę Olyvos mieste. Visai netoli nuo manęs, gal už trijų namų, gyvena Tomas Vaitkus. Su juo dažnai kartu pasitreniruoju, pabendrauju.
Kokia dviračių profesionalų komanda – tavo idealas? Tokios komandos neturiu. Šiuo metu man gerai ten, kur esu. Apie kitą komandą kol kas nesvajoju.
Kokį vaidmenį dabar, kai tapai dviračių sporto profesionalu, atlieka tavo tėveliai – Laima Zilporytė, Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalininkė, ir Valerijus Konovalovas, buvęs ilgametis Lietuvos moterų rinktinės vyr. treneris? Tikrai didelį, iš jų visada sulaukiu patarimų. Apie taktiką, įvairias dviračių sporto peripetijas. Dažnai telefonu pasikalbu su tėčiu. Man kartais patinka jo nestandartiniai pasiūlymai, kaip treniruotis, retkarčiais kartu priimame sprendimus. Iš mamos irgi sulaukiu moralinio palaikymo.
Šeimoje – trys dviratininkai. Belieka tavo sesutei Irmai sėsti ant dviračio. Nereikia. Tegul Irma kuo nors kitu užsiima. Dviračių sportas moterims nėra labai sunkus – kiek dirbsi, tiek ir turėsi, tačiau moterys labiau nei vyrai nuskriaustos finansiškai. Aš nuo pat pradžių nenorėjau, kad sesutė važinėtų dviračiu, norėjau, kad mokytųsi. Sportas atima labai daug laisvalaikio, reikia didelio atsidavimo.
Kaip tau sekasi mokslas? Kol kas niekur nesimokau, esu baigęs tik vidurinę mokyklą. Buvau įstojęs studijuoti į aukštąją mokyklą, tačiau mokslų nesugebėjau suderinti su sportu. Bet mokslas visą laiką mano galvoje.
Jau trečius metus draugauji su dviratininke Edita Janeliūnaite. Kada bus vestuvės? Kartais apie vestuves mudu pajuokaujame, tačiau apie jas kol kas negalvojame. Edita atstovauja vienam Italijos dviračių sporto klubui. Jeigu yra laisvo laiko, kartais pas ją nuskrendu, nuo spalio iki vasario kartu buvome Ispanijoje. Kai prasideda varžybos, Edita išvyksta į Italiją, o aš lieku Ispanijoje. Būna, kad ir mėnesį pusantro nesimatome, pasiilgstame vienas kito.
Ar dažnai lankaisi Lietuvoje? Du tris kartus per metus. Į namus visada grįžtu pailsėti po sezono spalį. Kasmet atvažiuoju į Lietuvos čempionatą, na, ir dar kartais atsiranda porą laisvesnių savaitėlių. Iš Ispanijos kartais parvažiuoju klubo automobiliu, juo atvažiavau ir į šių metų šalies čempionatą. Turiu teises, vairuoju automobilį, bet kietas vairuotojas nesijaučiu.
Ką veikei per savo trumpą viešnagę Lietuvoje? Dalyvavau čempionate, treniravausi, susitikau su draugais. Pabuvau keturias dienas, susikroviau savo daiktus ir vėl – atgal į Ispaniją.