Šalies čempionas nekantriai laukia pensijos

Petro Kiušo laukia įtempa liepa – daugiadienės kalnų dviračių lenktynės Šiauliuose ir vienos dienos - Molėtuose, plento varžybos Kaišiadoryse ir Šiauliuose. Pasiruošti šiems startams kaišiadoriškis beveik neturi laiko, nes dirba pirkėjų konsultantu „Senukų“ prekybos centre.
 

„Treniruočių labai pasiilgau. Liko du mėnesius padirbėti, kad surinkčiau iki pensijos trūkstamą darbo stažą, o tada vėl galėsiu normaliai treniruotis“, - teigė P.Kiušas. 

Šiam dviratininkui – jau 67-eri. Tačiau solidus amžius netrukdo minti pedalus sunkiose trasose, kuriose varžosi ir profesionalai. P.Kiušas penktadienį Alytuje apgynė atskiro starto lenktynių Lietuvos čempiono titulą amžiaus grupėje virš 60 metų. Grupinėse lenktynėse jis iškovojo sidabrą.

Praėjusiais metais P.Kiušas pateko tarp geriausių Kaišiadorių sportininkų, laimėjęs ne tik šalies čempiono marškinėlius, bet ir skynės prizus Lietuvos plento ir kalnų dviračių varžybose. Iš viso 2013-aisiais veteranas startavo 30 kartų, 25 sykius užėmė prizines vietas. Šie metai taip pat – ne mažiau įtempti.

Kelintą kartą laimėjote Lietuvos čempionatą?, - paklausėme P.Kiušo.

Antrą. Pirmą kartą nugalėjau pernai Utenoje. Laimėti buvo sunku ir pernai, ir šiemet.
 

Važinėjau nuo 1963-iųjų iki 1968 m. Po to 50 metų išvis nebuvau užlipęs ant dviračio. O dabar trečius metus vėl važinėju.
 

Jaunystėje buvau Lietuvos rinktinės narys, SSRS sporto meistras. Gyniau Lietuvos garbę. 
 

Man teko lenkltyniauti su legendiniu Kaziu Paršaičiu. Mano pirmosios daugiadienės lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą“ sutapo su jo paskutiniu pasirodymu šiose varžybose.  Dalyvaudavau daugiadienėse varžybose Vilnius – Gdanskas, Vilnius – Košalinas. 

Kai grįžau iš tarnybos armijoje, buvo parengti visi popieriai man atstovauti Rygos ASK klubui. Tačiau tarnybos metu man dvejus metus neleido rimtai sportuoti, tad praradau gerą sportinę formą. Prasidėjo studijos, vėliau – darbas. Mečiau ilgam.

Atitarnavau, atidirbau, nebėra ką veikti. Tad, sulaukęs 65-erių, grįžau. O įdirbis likęs nuo senų laikų.


 

Pernai treniravausi labai intensyviai – tris ar keturias dienas iš eilės, po to – poilsio diena, ir vėl treniruotės. O šiemet teko eiti padirbėti, nes iki pensijos pritrūko aštuonių mėnesių stažo. Tad treniruotėms beveik nėra laiko. Liko du mėnesius padirbėti, o tada vėl galėsiu normaliai treniruotis. Pasiilgau treniruočių. Nors krūvio ir darba pakanka – visą dieną ant kojų. 
 

Dar porą metų tai tikrai. O po 70-mečio pažiūrėsime.
 

Tais laikais turėjau labai gerą dviratį - CNC, vieną iš tų dešimties pirmųjų, nupirktų Lietuvos rinktinei prieš ketvirtą Tautų spartakiadą. Jie buvo ne sovietiniai, o užsienietiški ir tada kainavo daugiau nei nauji „Žiguliai“. Svarbiausia, kad kai pradėjau tarnybą armijoje, iš manęs to dviračio nepaėmė. Išsaugojau iki šių laikų. Tik užpernai su senus dviračius kolekcionuojančiu olimpiniu čempionu Gintautu Umaro tą mano CNC iškeitėme į naują labai gera kalnų dviratį „Trek“.
 

Tad dabar važinėju ne tik plento, bet ir kalnų dviračių varžybose. Tai liepos 4-6 d. laukia daugiadienės kalnų dviračių lenktynės. Visa liepa užimta. Po to – kalnų dviračių varžybos Molėtuose ir lenktynės plente Kaišiadoryse ir Šiauliuose.
 

Nežinau, bet iš kažkur yra. Važinėdamas dviračiu numečiau svorio. Kai po ilgos pertraukos grįžau į dviračių sportą, svėriau 110 kg, o dabar – 87-90 kg.