Šiaulių “Gintros-Strektės-Universiteto” merginų žolės riedulio komanda šiemet 11 kartą iš eilės tapo Lietuvos čempione. Šiaulietės finalo serijoje 3:1 įveikė Vilniaus „HFTC-Tauro“ riedulininkes. Visose ketveriose rungtynėse prireikė pratęsimo, o pergalę paskutiniame mače „Gintrai“ lėmė „auksinis“ komandos kapitonės Donatos Dildaitės įvartis. 23 metų šiaulietė buvo pripažinta geriausia čempionato žaidėja.
“Nelaukėme sunkios serijos, nors visuomet ji tokia būna. Su HFTC visuomet sunku žaisti, tačiau grįžusios iš Europos klubų čempionato Čekijoje tikėjome, kad būdamos geroje formoje finalo seriją laimėsime užtikrintai, - kalbėjo D.Dildaitė.
Serija baigėsi 3:1, tačiau visos rungtynės buvo apylygės. Kodėl? Mūsų komandoje daug jaunų žaidėjų, kurios dar rungtyniauja jaunimo rintinėse ir kurioms stinga svarbių rungtynių patirties. Taip pat daug klydome, buvo daug techninio broko“.
„Gintrai“ tai eilinis čempionių titulas. Kas motyvauoja komandą siekti naujų pergalių? - paklausėme Donatos.
Mes tiesiog mylim šią sporto šaką. Dėl to ir žaidžiame. Esame mėgėjos, pinigų niekas mums nemoka. Ateiname tiesiog praleisti laisvalaikį. Nors treniruojamės beveik kaip profesionalės – keturis kartus per savaitę. Norime žaisti, norime kažką pasiekti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Motyvacija yra, ji visuomet pakyla prieš Lietuvos čempionatų finalus ir tarptautines varžybas.
Sportininkas visada nori būti geriausias. Kadangi žaidžiame komandinį žaidimą, mūsų tikslas, kad komanda taptų čempione, ir nesvarbu, tai pirmas, penktas ar kažkelitnas kartas. Jis visada yra malonus. Tik tiek, kad kuo daugiau laimi, tuo didesnį spaudimą jauti laimėti kitąkart. Antrai vietai nėra ką prarasti. Jos gali pašokti aukščiau, tuo tarpu kai čempionių vardą turi kaskart pateisinti, psichologinį spaudimą jauti didelį.
Buvai pripažinta geriausia čempionato žaidėja. Pateisinai komandos kapitonės vardą?Mūsų komandoje yra penkios šešios žaidėjos, kurio kuria žaidimą, kitos – daugiau ginasi. Jaučiu, kad prisidėjau prie pergalės, bet kad buvau ryškiai geresnė už kitas – ne. Gal tiesiog lemiamais momentais sužaisdavau solidžiau. Mes neturime ryškios lyderės. Kaip sakiau, žaidimą kuria penkios šešios žaidėjos, ir jei vieną dieną nesiseka vienai, sekasi kitai.
Kokias pagrindines užduotis aikštėje tau kelia treneris?Aš esu kūrėja. Saugės darbas ir mano charakteriui labai artimas. Man patinka kurti, organizuoti ataką, atlikti rezultatyvų perdavimą. Aikštės viduryje žaidžiame su Jūrate Juodyte, su kuria ir dalijamės žaidimo organizatorių funkcija.
Ko trūksta „Gintrai“ lyginant su pajėgiausiais Europos klubais?Konkurencijos. Lietuvos čempionate, galima sakyti, turime dvi komandas, kurios varžosi tarpusavy. Mūsų čempionatas yra per silpnas, dėl to nukečiame Europoje. Trūksta rungtynių su stipriais varžovais. Išskyrus HFTC, žaisdamos su kitomis didelio vargo neturim.
Nuo Europos klubų, manau, atsiliekame techniniais elemantais, kartais – fiziniu pasiruošimu. Daug kur Europoje yra profesionalizmas. Ten komandos kitaip treniruojasi ir už tai, kad žaidžia žolės riedulį, gauna pinigus. Tai būdinga ir Rytų šalims. Rusijoje, Ukrainoje, Azerbaidžane, kitur – visur merginos žaisdamos žolės riedulį uždirba pinigus.
Vakarų Europoje yra milžiniška atranka. Tokiose šalyse kaip Belgija ar Olandija žolės riedulys yra viena populiariausių sporto šakų. Pas mus žolės riedulio masiškumas nėra didelis. Tai, kad atranka maža, kad nėra iš ko pasirinkti ir tai, kad nėra profesionalu, mums kiša koją. Negalima daug reikalauti iš žaidėjų, kai jos žaidžia savo malonumui, kai meta darbus, mokslus, ima atostogas ir važiuoja į varžybas...
Neerzina tai, kad kitur žolės riedulininkės gyvena geriau?..Yra galimybė išvažiuoti. Jei gerai pasirodai tarptautiniuose turnyruose, prie tavęs prieina tam tikri žmonės ir pasiūlo kontraktą. Turime puikius merginų, rungtyniaujančių užsienyje, pavyzdžius – Dovilė Jakaitė, Aurelija Griškutė, Irma ir Renata Matjušaitytės. Aš ir pati metus žaidžiau Olandijoje. Labai daug Lietuvos žolės riedulininkių yra pabuvusios užsienyje, pažaidusios už tuos pinigėlius ir grįžusios į Lietuvą.
Neplanuoji vėl išvažiuoti?Kol kas ne. Esu Šiaulių universiteto verlso administravimo trečiakursė, liko dar metai mokytis. Be to, turiu darbą, taip pat esu trenerė – treniruoju keturiolikmečius berniukus. Tiesą sakant, turėjau pasiūlymą rugsėjį grįžti į Olandiją, bet ne – turiu daug planų čia.
Papasakok, kaip tu apskritai atsidūrei žolės riedulyje? Sportuoti žolės riedulį pradėjau labai vėlai – penkiolikos metų. Dabar man 23-eji, taigi riedulį žaidžiu aštuonerius metus. Mano mama Irina 22 metus žaidė žolės riedulį, dirba trenere, todėl, galima sakyti, visada buvau šalia žolės riedulio. Visąlaik jį supratau, visąlaik mėgau, tik atėjau vėlai, nes prieš tai 8 metus lankiau plaukimą. Kai perėjau į žolės riedulį, man reikėjo „pagauti“ tik techninius dalykus, nes suvokimą apie žaidimą turėjau, fiziniai rodikliai po plaukimo taip pat buvo geri.
Kokie tavo artimiaui planai?Vasara bus laisva, nes esu per sena ir į U-21 rinktinę, kuri dalyvaus Europos čempionate, nepakliūnu. Mano auklėtinių dar laukia Lietuvos jaunučių žaidynių finalinės varžybos (jau pasibaigusiame turnyre Šiaulių vaikinai užėmė 3 vietą, - aut. past.), paskui lauksime svečių iš Lenkijos. Šiauliuose vyks tarptautinė treniruočių stovykla, į kurią atvyks apie 30 berniukų iš Lenkijos. Rugpjūtį pati pradėsiu ruoštis sezonui.
Kitą sezoną „Gintra“ turi galimybę dalyvauti Rytų šalių lygoje. Kaip krepšinyje buvo įkurta Vieningoji lyga, taip kažkas panašaus padaryta ir žolės riedulyje. Matysime, ar rėmėjai ras lėšų ten dalyvauti. Būtų labai smagu, nes visos lygoje dalyvaujančios šalys – Rusija, Ukraina, Baltarusija, Azeraidžanas, kitos – žolės riedulyje yra stipresnės už mus, todėl į Lietuvą atvyktų išties pajėgūs klubai. Aišku, viskas priklausys nuo rėmėjų, nes kiekvienas turas vyktų vis kitoje šalyje, tad kelionės brangiai kainuotų. Vis dėlto žaisti tokioje lygoje būtų labai įdomu ir, manau, pakeltų visą Lietuvos žolės riedulį.