Rekordų šturmuotojas - Aurimas Didžbalis

Iš pasaulio jaunimo čempionato su aukso medaliu sugrįžęs sunkiaatletis A.Didžbalis nuosekliai kyla meistriškumo laiptais ir svajoja apie olimpines žaidynes

Praėjusiais metais ant aukščiausio pakylos laiptelio Europos jaunimo čempionate užkopęs sunkiaatletis Aurimas Didžbalis toliau lipa meistriškumo laiptais aukštyn – šiais metais aukso medalį jis parsivežė iš pasaulio jaunimo (iki 20 m.) čempionato. „Ši pergalė man yra pati pati brangiausia. Bet žiūriu į ateitį – norisi suaugusiųjų pasaulio ir Europos čempionatuose pasirodyti gerai ir parsivežti medalį, taip pat ir olimpiadoje“, - ambicijų neslepia devyniolikmetis marijampolietis. Kas žino, galbūt jam atsivers jau Londono olimpinių žaidynių durys. Jog Aurimas vertas jose dalyvauti, treneris Bronius Vyšniauskas - neabejoja.

Dievas padeda dirbančiam

“Pagal startinius protokolus, kuriuos gavome prieš varžybas, mano rezultatas buvo antras. Žinoma, mąsčiau apie tai, kad galima užlipti ant pirmo garbės pakylos laiptelio, kadangi ruošėmės atsakingai ir griežtai, sportinė forma buvo gera. Galvojau apie pirmąją vietą. Nors garsiai nesiskelbėme, nes kai prikabina medalių iš anksto – nepasiseka”, - prisiminė pasaulio čempionatą A.Didžbalis.

„Be abejo, tikėjomės, - patikina treneris B.Vyšniauskas. – Nors žinome, kad bus du labai stiprūs kinai, du rusai, labai stiprus lenkas. Vienas kinas praėjusias metais tapo pasaulio čempionu, rusas pasaulio čempionu buvo tapęs kitoje svorio kategorijoje. Bet sporte yra dar ir sėkmė. Kiti mano auklėtinai irgi galėjo būti prizininkai, bet pritrūko fortūnos: Algis Trajauskas liko septintas – iki prizininkų pakylos pritrūko trijų kg, Marius Mickevičius išrovė 153 kg – vienodai su bronzos medalininku, bet pralaimėjo svoriu. O Aurimą fortūna lydėjo. Bet, kaip sakoma, Dievas padeda tam, kuris dirba, o ne tam, kuris tinginiauja. Darbštūs vyrai, tvarkingi. Lietuva maža valstybė – sunkiąją atletiką kultivuoja 190 valstybių, džiaugiamės, kad iškovojome vieną auksą“, - kalbėjo treneris.

Iškovojęs aukso medalį dvikovėje ir taip pat rovimo rungtyje, stūmimo rungtyje A.Didžbalis liko antras. Nugalėjo 2 kg daugiau sveriančią štangą išstūmęs kinas Li Bing. “Kadangi pirmo bandymo neužskaitė, antru bandymu teko kartoti. O atlikdami trečią bandymą su treneriu apsidraudėme – geriau žvirblis rankoj negu briedis lankoj. Be to, ten viskas vyksta labai greitai: antruoju bandymu išstūmei ir reikia užsakyti svorį trečiam bandymui. Ir tik užsisakę svorį sužinojome, kiek B grupėje išstūmė pirmos vietos laimėtojas. Kad būtume anksčiau žinioję, galbūt būtume tam nusiteikę ir svorį dar truputį padidinę. Bet kaip yra, taip – svarbu absuliočioje įkaitoje pirmi esame“, - čempionato detales atskleidė atletas.

Eilinis rekordas

Beje, stūmimo rungtyje išstumtas svoris – 206 kg – asmeninis Aurimo ir kartu Lietuvos rekordas. „Tiek per varžybas dar nebuvau stūmęs – varžybose Lietuvoje buvau išstūmęs tik 205 kg. O geriausias mano dvikovės rezultatas yra 378 kg, taigi čempionate pasiekiau tik trimis kilogramais prastesnį rezultatą“, - sakė A.Didžbalis. Rovimo rungtyje čempionate jis iškėlė 169 kg svorį.

Pasaulio čempionate A.Didžbalis pagerino eilinį Lietuvos rekordą. Kiek jų pagerino iš viso, sunkiaatletis nė nesuskaičiuoja. „Oi... – juokiasi, paklaustas apie tai. - Sunku pasakyti. 2005 m. pradėjau sportuoti, o 2006 m. jau pagerinau pirmąjį rekordą. Nuo to viskas ir prasidėjo – 2007-aisiais, 2008-aisiais, 2009-aisiais ir taip iki pat dabar... Pereini į kitą grupę ir vis naujas rekordas, ir suaugusių rekordą pagerinau“.

Galvoja apie naują medalį

Jaunąjį pasaulio čempioną palietė ir pirmieji šlovės spinduliai. Sulaukęs sveikinimų jau oro uoste ir sporto centre iš trenerių, tą dieną, kai kalbėjomės, nors, kaip ir įprasta, jis ir liejo prakaitą sporto salėje, turėjo vykti į priėmimą ir pas Klaipėdos merą. Sunkiaatletis prisipažino, jog labiau jaudinasi prieš priėmimus nei prieš varžybas...

Tačiau šlovės spinduliuose jaunuolis nelinkęs maudytis ir visos jo mintys jau sutelktos į tai, kaip gerai pasirodyti pasaulio suaugusiųjų čempionate šį rudenį Turkijoje. Tai nebus pirmasis suaugusiųjų čempionatas šiam devyniolikmečiui. “Pasaulio ir Europos čempionatuose Aurimas jau yra dalyvavęs, bet jam tada buvo tik 17–18 metų. Ir dabar jam tik 19-a, dar nieko negalima sakyti. Bet viliuosi, kad Turkijoje į aštuntuką jis gali patekti – tai būtų nuostabu. Šiuo metu jis pasaulio jaunimo reitinge yra penktas – tokių rezultatų tarp Lietuvos jaunimo dar nesame turėję. Tik Ramūnas (Vyšniauskas – aut. past.) suaugusiųjų reitinge buvo trečias-ketvirtas”, - kalbėjo treneris B.Vyšniauskas.

Paties sunkiaatlečio mintys prieš čempionatą, kuriam dabar jis rengiasi, drąsesnės: „Jeigu žiūrėtume į praėjusių metų pasaulio suaugusių čempionato rezultatus, mano rezultatas, kurį pasiekiau prieš tas varžybas, tarp suaugusių būtų buvęs trečias. Taigi jeigu šiemet viskas bus gerai, be traumų, rugsėjį kovoti dėl medalių galima“, - svarsto sportininkas praėjusiais metais suaugusiųjų pasaulio čempionatą praleidęs dėl to, kad ruošėsi Europos jaunimo čempionatui. Šių metų pasaulio čempionate Turkijoje pasirodyti gerai motyvacija jaunajam sunkiaatlečiui itin didelė – mat tai bus pirmasis čempionatas, kuriame sunkiaatlečiai pradės rinkti taškus Londono olimpinėms žaidynėms. „Tad pirmiausia norėtųsi šiame čempionate sudalyvauti gerai, o galbūt ir medalį parsivežti“, - sako vienu perspektyviausiu ir talentingiausiu šalies sunkiaatlečiu jau tituluojamas A.Didžbalis.

Vien štanga gyvas nebūsi

Ar neprapuls talentingas jaunuolis papuolęs į suaugusiųjų sportą? „Tai Lietuvoje ir yra tragedija. – atsidūsta B.Vyšniauskas. - Daug kur sublizga mūsų jaunimas – ir lengvaatlečiai, ir kitų sporto šakų atstovai, o po to dingsta. Manau, kad ir valstybė, ir Departamentas, ir Olimpinis komitetas supranta, kad padarėme labai daug klaidų – mes paruošiame labai gerą sportininką iki 20–24 metų. Kol jie mokosi universitete – sportuoja, bet kai vėliau baigia mokslus ir nebegauna normalaus finansavimo, bijau, vyrai gali išsibėgioti. Reikia gyventi, reikia mokytis, kurti šeimas – negalima gyventi vien štanga. Yra ir normalus gyvenimas. Mes turėjome daug gerų sportininkų – Aurimas Bulauskas, Mindaugas Zinkevičius, Romas Pangonis ir kt., kurie išėjo. Kodėl išėjo? Todėl, kad nebuvo finansavimo. Kaip gali 23 metų vyras išgyventi už 600–800 litų? Jam vien valgiui, kad galėtų normaliai matintintis, reikia 2000–3000 litų. Valstybė dar randa lėšų paruošti sportininką iki jaunimo lygio, bet suaugusiųjų sporte reikia du tris kartus didesnio finansavimo...“ - kalbėjo treneris, jog vienintelė kliūtis, kurį galėtų sutrukdyti siekti Aurimui aukštumų – finansavimo stoka. Tačiau, pasak B.Vyšniausko, LTOK šiam sunkiaatlečiui žada skirti TOK solidarumo stipendiją. „Aurimas – tikrai labai nuoširdus ir darbštus vaikas – tai, ko mums ir reikia“, - priduria treneris. Beje, per savaitę treniruotėse sunkiaatletis iškelia apie 100 tonų...

Pašaukimą atskleidė dėdė

Sunkiąja atletika A.Didžbalis užsiiminėja penkerius metus. Už šią atrastą sporto šaką jis dėkingas savo dėdei: „Tėtės brolis, kuris dirbo apsaugoje ir toks atletiškas buvo, pasiūlė nuvesti mane į sporto centrą, nes matė, kad turiu daug jėgos. Nuvedė ir man patiko – labai užsikrečiau. Sportas man turi asociacijuotis su jėga. Labai džiaugiuosi, kad čia sportuoju“, - džiaugiasi jaunasis sunkiaatletis atradęs savo pašaukimą.

Sunkiosios atletikos abėcėlės Aurimą mokė treneris Alvydas Kirkliauskas. Tačiau pastaruoju metu gimtąją Marijampolę A.Didžbalis iškeitė į Klaipėdą, kur treniruojasi trenerio B.Vyšniausko įkurtame sunkiosios atletikos centre. “Jau nuo 2007 m. Aurimas pradėjo atvažinėti pas mus į stovyklas. Ir Europos čempionatui atvažiuodavo čia ruoštis, ir jaunučių čempionatams. Man patiko Aurimo dinamika, greitis, žmogus yra – galima dirbti. Pasiūliau A.Kirkliauskui, kad Aurimas čia pereitų, ir jis sutiko. Aš vienas irgi nieko nepadarysiu – visiems treneriams sakiau, kad mūsų kelias vienas: jeigu mes susivienysime, talentingų vaikų ieškosime bendromis jėgomis, vėliau juos ugdysime centre pas mane, mes pasieksime rezultatų. Klaipėda yra tarsi sunkiaatlečių kalvė, kur turime ir patirtį, ir aparatūrą, ir metodiką, analizuojame po varžybų, kodėl taip, o ne anaip, darome tyrimus – dirbame šiuolaikiškai”, - kalbėjo B.Vyšniauskas.

Pasak trenerio, centre stengiamasi sudaryti ir kuo geresnes gyvenimo sąlygas sportuojančiam jaunimui: „Stengiuosi sudaryti sąlygas vaikams, jie patekinti. Kambariuose yra kompiuteriai, televizoriai. Veikia valgykla, keturis kartus maitiname. Čia kaip internatas“. Nuolat centre Klaipėdoje gyvena 15–16 sunkiaatlečių.

Čempionato ir abitūros šturmas

Ar iš Marijampolės kilusiam Aurimui uostamiestyje nebuvo sunku? „Iš pradžių truputį gaila buvo namų, tačiau reikia žiūrėti į ateitį. Išties daug ką reikšia, kai yra toks sporto centras, kaip B.Vyšniausko. Norint siekti aukštų rezultatų, toliau tobulėti, reikia, kad visa rinktinė būtų kartu. Tai labai padeda susikoncentruoti. O po kurio laiko tas ilgesys praeina, susigyveni – metai vis dėlto, kai čia gyvenu ir mokausi, jau dvyliktą klasę baigiau“, - rimtai dėstė jaunuolis.

Susidoroti su abitūros egzaminais A.Didžbaliui buvo nelengva – kaip tik tuo metu jis intensyviai rengėsi ir pasaulio jaunimo čempionatui. Bet, matyt, padėjo sportininko valia: „Sunku buvo, nes kai pradėjau ruoštis pasaulio jaunimo čempionatui, daugiau laiko skyriau sportui nei mokslams. Į egzaminų pabaigą teko pasispausti“.

Toliau jis ketina studijuoti Klaipėdos univerisitete kūno kultūrą ir pedagogiką. O įgijęs šią specialybę žada stoti į Policijos akademiją. „Kažkaip vilioja tas darbas – įdomus, nenuspėjamas“, - sako. Kokia konkreti policininko specializacija jį vilioja? „Įdomiau būtų kokia kriminilistika, o ir „Aro“ vyru labai smagu būti. Žiūrėsim, kaip viskas klostysis toliau“, - šiam apsisprendimui dar išties turi daug laiko jėgos nestokojantis vyrukas.