Piktinamės, kad gydytojai menkai tepataria sveikatinimo klausimais, o užuot patarę aktyviai siūlo vaistų. Bet geriausias patarėjas čia - sporto medikas
Gegužės mėnesį Europos olimpinių komitetų (EOK) Vykdomasis komitetas sukūrė naują – Medicinos ir antidopingo komisiją, į kurios sudėtį buvo įtrauktas ir Lietuvos atstovas – olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas.
„EOK Medicinos ir antidopingo komisija turėtų spręsti kai kuriuos klausimus, susijusius su Tarptautinės antidopingo agentūros (WADA) nurodymų įgyvendinimu, jų priderinimu prie varžybų reglamento ir įvairių sporto renginių. Taip pat reikėtų pasiekti, kad sporto medicina būtų rimčiau įtraukta į visą sporto veiklą ir olimpinį judėjimą, kadangi iki šiol ne visos ES šalys turi patvirtintą sporto mediko profesiją. Ar komisijos darbas bus ženklus, labai priklausys nuo jai vadovaujančio asmens. Nuo jo priklausys ir kokie bus veiklos prioritetai. Matysime, ar tai bus daugiau formalus pabendravimas ir dokumentų paruošimas ar vis dėlto tai bus kūrybinis konkretus darbas sporto medicinos labui”, - svarstė komisijos narys Lietuvos rinktinės vyr. gydytojas.
Be lietuvio, į EOK komisijos sudėtį taip pat įtraukti Austrijos, Kroatijos, Latvijos, Rusijos ir Turkijos medikai bei vienas sportininkų atstovas – buvęs dešimtkovininkas estas Erkis Noolas. Komisijai vadovaus vokietis Klausas Steinbachas. Gegužės pabaigoje sukurta EOK komisija oficialaus darbo dar nepradėjo ir jos nariai kol kas gyvena laukimo nuotaikomis ir savo idėjomis.
Prie Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) veikė kažkokia panaši komisija?
Prie TOK taip pat yra medicininė komisija, kuri užsiima antidopingo ir varžybų aptarnavimo klausimais. Joje yra kolegų, su kuriais anksčiau dirbome kartu kaip gydytojai. Dabar jie daugiau biurokratai, bet pabendrauti su jais įdomu, nes matai, kaip ir kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas. Sakysime, intraveninė infuzija, t. y. kai dėl įvairių priežasčių, pvz., sportininkui netekus daug skysčių, į veną leidžiami tirpalai ir skysčiai, anksčiau buvo taikomos vos ne kasdieninėje sporto veikloje, netgi, galima sakyti, tai buvo madinga. Dabar intraveninė infuzija – manipuliacija, kuri draudžiama, ir ją galima naudoti tik pagal tam tikras medicinines indikacijas. Sužinoti, kodėl priimtas toks sprendimas, labai įdomu ir naudinga, nes, viena vertus, jis atrodo ne visai logiškas, kita vertus, tai yra intervencija į žmogaus organizmą ir ji neturėtų būti taikoma bet kur ir bet kaip. Taigi tas sprendimų gimimas, argumentacija – žodžiu, visa virtuvė, kaip yra ir kodėl – įdomu ir traukia pasižiūrėti.
Kuo galėtų būti naudingas Lietuvai jūsų dalyvavimas komisijos veikloje ir kokių minčių turite - kokias problemas norėtųsi išspręsti?
Kadangi esu sporto medikas ir tiesiogiai dirbu tik šį darbą, visų pirmiausia mane domina, kad ši profesija būtų ir Lietuvoje, ir tarptautiniu mastu aukšto lygio. Dabar daugelis sporto medikų nėra sporto medikai tiesiogine prasme. Pvz., yra ortopedas traumotologas, kuris domisi sporto medicina. Kartais manoma, kad sporto medicina – tai sporto traumotologija, bet tokia nuomonė yra neteisinga. Sporto medicina yra truputį daugiau nei sporto traumotologija, nors ji ir daug dėmesio skiria traumoms. Sporto medicina gali daug duoti įvairių ligų profilaktikai. Mano akimis žiūrint, tie profilaktiniai metodai, kurie dabar dažnai taikomi, yra visai neefektyvūs. Sporto medicina gilinasi į maksimalius žmogaus veiklos parametrus, todėl apie profilaktiką gali pasakyti daug. Šias mintis būtų labai įdomu pabandyti įgyvendinti per komisijos veiklą, t. y. sporto mediko, kaip profesijos įteisinimas ir išaiškinimas, kad tai nėra traumotologija ar sporto kardiologija šimtu procentu, kad tai atskira medicinos sritis, kuri turi savo teises, savo pareigas ir kuri irgi labai įdomi ir dinamiška. Antras dalykas – visuomenės sveikatino klausimas, kadangi sporto medicina apie tai gali daug pasakyti. Dažnai neįvertinama ta patirtis, kuri yra sukaupta sporto medikų. Daugelį dalykų iš profesionalaus sporto galima pritaikyti kasdieniniame gyvenime ir su labai dideliu naudingumo koeficientu.

Kalbėdami apie sporto mediciną, paprastai omenyje turime didįjį sportą ir turbūt retas susimąsto, kad ji gali būti naudinga ir sporto mėgėjui...
Taip, bet sporto medikas labai daug gali patarti sveikatos klausimais. Gydytojai yra ligų specialistai. Žmonės ateina pas juos gydytis ligų ir labai retai konsultuojasi dėl sveikatos. Sporto medikas, mano akimis žiūrint, yra tas specialistas, kuris turi išmanyti ir patologiją, ir sveikatą. Tai turbūt apskritai vienintelė specialybė akademinėje medicinoje, kurios atstovai gali profesionaliai kalbėti apie sveikatą. Visi kiti specialistai yra susirūpinę daugiau ligomis ir ligų profilaktika, bet ne sveikatinimu.
Kur paprasti žmonės turėtų ieškoti sporto mediko – poliklinikose jie nedirba?
Yra sporto medicinos centrai. Jeigu, pvz., žmogui neaišku, kaip ir kokius fizinius krūvius jis galėtų taikyti, kad nepakenktų sau, sporto medikas yra vienas iš tų, kuris šiais klausimais galėtų patarti.
Ir dažnai Lietuvoje ateina žmonės pasikonsultuoti panašiais klausimais, o ne gydytis traumų?...
Retai. Iš vienos pusės taip yra dėl to, kad mūsų sporto medicina yra ne paties aukščiausio lygio, skurdi ir materialinė bazė. Bet tikėkimės, kad ateity ledai pajudės. Sporto medikai šiais klausimais galėtų konsultuoti visuomenę ir padaryti labai daug.
Gal trūksta informacijos – paprastai galvojama, kad gali patarti treneris? Eiti pas gydytoją būnant sveikam?...
Treneris gali patarti kai kuriais pratimų biomechaniniais klausimais, sporto medikas žiūri plačiau. Iš praktikos galiu pasakyti, kad profilaktinis sveikatos patikrinimas, silpnų žmogaus organizmo grandžių nustatymas – prioritetas prieš pradedant taikyti fizinius krūvius. Galima užsiiminėti kūno kultūra ir be sveikatos patikrinimo ir nebūtinai aš sau pakenksiu. Bet tas profilaktinis efektas gali būti labai menkas. O juk laikas, kurį žmogus investuoja sportuodamas, turėtų išeiti į naudą.
Žodžiu, sveikas žmogus gali ateiti Lietuvoje į sporto medicinos centrą tiesiog pasikonsultuoti, nesibaimindamas, kad jam pasakys – ko tu čia atėjai?..
Drąsiai. Tik, kaip minėjau, kita problema, kad mes neturi labai daug aukšto lygio specialistų, o sporto medicinos centrų finansavimas ir materialiniai ištekliai – labai riboti.
Sporto medicinos centrai nuo liepos mėnesio turi pereiti į Kūno kultūros ir sporto departamento pavaldumą. Ką tai pakeis?
Iki šiol sporto medicinos centrai priklausė apskritims. Manau, kad priklausomybė departamentui būtų logiška, kadangi sporto medicinos prioritetias– vis dėlto pirmiausia pagalba profesionaliam sportininkui. Taigi šias probelmas spręsti bus galima žymiai efektyviau, nes tai bus ta pati virtuvė.
Kiek ES šalių turi įteisintą sporto mediko profesiją?
Nežinau tiksliai, bet sakyčiau, kad apie 10–12 šalių, tarp jų ir Lietuva.
Turime specialų sporto medikų rengimo kursą?
Rengiame sporto medikus, bet problema ta, kad nėra jų rengimo tradicijų. Sporto medikus ruošia Vilniaus ir Kauno aukštosios mokyklos, bet sporto medikų neruošia sporto medikai – juos moko kitų specialybių medikai, kurie nevisada patys yra dalyvavę didžiajame sporte. Kaip sporto medikų rengimo modelį visada pateikiu Tartu (Estija) universitetą, kadangi ten sporto medikų rengimas buvo labai aukšto lygio: programos buvo buvo integruotos tarp įvairių katedrų ir specialybių, dėstytojai turėjo vienokios ar kitokios patirties dirbant su sportininkais, o kai kurie vardai buvo garsūs ne tik Baltijos šalyse, bet visame pasaulyje. Kai kurie dėstytojai buvo tikrai tarptautinio masto asmenybės. Manau, kad ir Lietuvoje sporto medikų rengimą turėtume orientuoti į tai. Dabar yra galimybių integruotis į europines programas, yra studentų mainų programos, kad tas jaunas gydytojas po universiteto baigimo kuo daugiau pamatytų ir „pačiupinėtų“. Studentų mainų programų pagrindu galima suteikti galimybę žmogui daugiau pajusti ir sužinoti. Sporto medikų rengimas neturėtų apsiriboti vien Lietuvos aukštąja mokykla – reikia paisimti Europos patirtį. Europoje labai senas sporto medikų rengimo tradicijas turi italai, labai stiprios tradicijos Anglijoje, kur stipri genetinė universitetinė bazė.
Daug naujų jaunų žmonių ateina į sporto mediciną?
Neateina daug. Viena vertus, tai nėra labai prestižinė specialybė, kita vertus jaunas gydytojas turi daug važinėti su sportininkais, nes jam reikalinga tokia patirtis ir ją reikia sukaupti – kitaip neišeina. Dar viena problema dėl darbo vietos. Pabaigęs universitetą jaunas specialistas dažnai nežino gaus darbo vietą ar ne, sporto mediko integracija gana sudėtinga, nes jis turi tobulėti ir turi turėti tam nuolatines sąlygas, tačiau prisiderinti prie komandos, su kuria dirbi, grafiko labai sudėtinga. Yra daug aktualių klausimų, kuriuos reikia spręsti.
Žodžiu, Lietuvoje turime įteisintą sporto mediko profesiją, bet trūksta pagrindo?
Mums trūksta tiek akademinės, tiek materialinės bazės, kad bent jau galėtume sakyti, kad ši specialybė yra lygiavertė tarp visų kitų specialybių.
Ir pabaigai prisiminkime dopingą. Seniai spaudoje bebuvo girdėti apie dopingo skandalus. Ar tai tyla prieš audrą?..
Tiesiog šiuo metu dopingo kontrolė tiek pažengusi, kad grubių priemonių niekas nebetaiko, o jeigu ką ir taiko, tai taip, kad pagauti yra gana sudėtinga. Be to, šiandien aktualiausi yra genetinio dopingo klausimai. Manau, kad dabar yra pereinamasis laikotarpis, po kurio bus pradėta šnekėti apie dopingą visai kitame lygmenyje. Tiriamos kamieninės ląstelės, tam skiriamos didžiulės investicijos ir kaip šitie visi dalykai atsilieps profesionaliam sportui – labai sunku pasakyti.