| Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. gruodžio 10 d. 09:30 |
Į kovą žengia su daina
„Ūla“ – bene vienintelė rankinio komanda, turinti savo himną. Pačių žaidėjų įdainuotas himnas skamba prieš kiekvienas rungtynes
Ilgametis rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, kurio iniciatyva 1991 m. įkurtas Varėnos „Ūlos“ rankinio klubas, sako, kad tai – unikalus reiškinys, jog kaimiško rajono komanda nuo 1993 m. sėkmingai žaidžia Lietuvos aukščiausioje rankinio lygoje.
Varėnos „Ūla“ dukart tapo Lietuvos vicečempione (1995 ir 2004 m.) ir dukart laimėjo bronzos medalius (2002 ir 2005 m.). Keturiskart jie buvo arti medalių ir tenkinosi ketvirtosiomis (1994 ir 1999–2001 m.) bei penkiskart – penktosiomis (1996, 1998, 2003, 2007 ir 2008 m.) vietomis. Varėniškiai keturis kartus (1995–1996 ir 2001–2002 m.) žaidė Europos rankinio taurės varžybose.
Sugrįžo patyrę veteranai
„Ūla“ unikali ir tuo, kad įprasmina sporto mokyklos trenerių darbą, mokiniai toliau tęsia sportininko karjerą: studijuojantiejis Vilniuje atvažiuoja į pratybas ir varžybas. „Ūla“ – bene vienintelė rankinio komanda, turinti savo himną. Pačių žaidėjų įdainuotas himnas skamba prieš kiekvienas rungtynes“, – sako V. Mikalauskas.
Šiemet iš užsienio klubų sugrįžus „Ūlos“ lyderiams Tautvydui Mikalauskui, Arminui Grigėnui ir Remigijui Čepuliui, komanda ypač sėkmingai žaidžia Lietuvos rankinio lygoje ir, pasak nuo 2006 m. komandą treniruojančio Rolando Markino, turi ambicingų planų. Tai rodo ir po šešių iš eilės pergalių serijos užimama antroji vieta Lietuvos čempionate.
„Dar ankstoka kalbėti apie vietą, kurią „Ūla“ užims šiemetėje lygoje. Tačiau realiai matome, kad kai ką galime pasiekti. Komanda kartu žaidžia dar tiktai kelias rungtynes, ypač mus sustiprino trys sugrįžę ekipos ramsčiai. Didžiulė jų patirtis, žaidžiant aukščiausio lygmens rankinį, – puiki dovana „Ūlai“. Mūsų jauniesiems rankininkams, kurie baigė sporto mokyklą ir toliau tęsia sportinę karjerą „Ūloje“, yra į ką lygiuotis. Lyderių patirtis yra didžiulė ir neįkainojama“, – sako R. Markinas.
Varėniškių treneris, kaip dzūkai sako – „viecinis“, baigė sporto mokyklą, atstovavo „Ūlai“, vadovavo antrajai komandai, kai ji žaidė Lietuvos rankinio pirmojoje lygoje. 2003 m. Rolandas baigė žaisti, dabar jis visą savo patirtį ir energiją skiria „Ūlos“ pagrindinei komandai.
Pradžia – sporto mokykloje
Šio klubo įkūrėjas ir prezidentas, 1991–2003 m. treniravęs „Ūlą“, o dabar rajono meras V. Mikalauskas, prisimena: „Viskas rutuliojosi nuosekliai. Mūsų sporto mokyklos vaikinų grupės (gim. 1969 ir 1974 m.) Lietuvoje buvo vienos stipriausių, o 1974 m. gimę vaikinai – daugkartiniai įvairaus amžiaus grupių Lietuvos pirmenybių čempionai ir prizininkai. Jiems bebaigiant vidurinę mokyklą, kilo klausimas, kur jie toliau žais?
Dauguma norėjo žaisti namie ir siekti svarių rezultatų. Klubas jau buvo įkurtas, sėkmingai žaidėme Lietuvos pirmosios lygos pirmenybėse, buvome tarp prizininkų. Lemiamas žingsnis buvo žengtas, kai Varėnoje treniruočių stovyklą surengė nenugalimieji „Granito“ rankininkai su tuometėmis žvaigždėmis Aurelijumi Saboniu, Valdemaru Novickiu, Gintautu Vilaniškiu ir kitais išskirtiniais sportininkais.
Puikiai prisimenu tą dieną, kai „Granito“ žaidėjai Varėnoje pasikvietė sužaisti treniruočių pobūdžio varžybas jaunus „Ūlos“ vaikinus. Pamačiau, kad mano auklėtiniai drąsiai kovoja su profesionalais. Po rungtynių pagalvojau: o kodėl mums nepabandžius žaisti Lietuvos aukščiausioje lygoje?
Dar ir šiandien negaliu pamiršti debiuto čempionate ir pirmųjų rungtynių su čempionu „Granitu“. Buvo baugu, tačiau mes pralaimėjome garbingai (26:38) ir privertėme gerokai pasinervinti ne tik žaidėjus, bet ir „Granito“ trenerius Antaną Skarbalių bei Valdemarą Novickį. Komandai kėlėme užduotį nebūti paskutinei čempionate – tai pasiekėme, aplenkėme Kauno „Atleto“ ekipą.“
Klubui – parduotuvės pelnas
Labai sėkmingi „Ūlai“ buvo kiti metai – 1994-ieji. Komandą pradėjo šefuoti bendrovė „Varbitas“, negailėjusi lėšų. Rankininkai įgijo žaidybinės patirties, sustiprėjo fiziškai. Dirbant jau ne su jaunimu, o su vyrais daugiau patirties sukaupė ir treneris V. Mikalauskas, o jo auklėtiniai nusitaikė į čempionato medalius.
Prie komandos finansavimo svariai prisidėjo ir klubo nariai. Varėniškiai vieni pirmųjų mieste įsteigė komercinę parduotuvę, kurios pelnas buvo skiriamas „Ūlos“ klubui išlaikyti. Parduotuvėje dirbo ir vadyba užsiėmė patys rankininkai. Tai buvo svari finansinė parama, leidusi klubui sėkmingai dalyvauti Lietuvos lygos ir tarptautinėse varžybose.
Dirbdamas meru, nuo 1997 iki 2003 m. V. Mikalauskas treniravo „Ūlą“ ir sugebėjo derinti abu darbus, nors, kaip pats pripažįsta, buvo žvėriškai sunku. Dirbo, nes neturėjo kam perduoti „Ūlos“.
Buria „Svajonių komandą“
Kai sugrįžo legionieriai, komanda ėmė skinti pergales, žiūrovai taip pat ėmė grįžti palaikyti savo mylimos komandos. Tačiau rajono savivaldybė skiria nedidelę pinigų sumą komandai (ne daugiau kaip 20 tūkst. litų). „Kenkia ir tai, kad esu meras ir nenoriu pažeisti viešųjų bei privačių interesų, negaliu tarpininkauti dėl rimtesnės sumos. Be to, savivaldybės išgyvena labai sunkų laikotarpį, dosniau remti lyg ir neturi galimybės“, – sako V. Mikalauskas.
Didžiausia mero svajonė, kad jau kitąmet į komandą sugrįžtų Žilvinas Griežė, dabar žaidžiantis Norvegijoje, ir Estijoje rungtyniaujantis perspektyvus kairiarankis Gražvydas Sereičikas. Nepamaišytų ir Evaldas Griežė iš Klaipėdos „Dragūno“ bei Laurynas Palevičius iš Vokietijos.
„Dar jeigu „Ūloje“ žaistų ir vartininkas Rolandas Uoslys, tai būtų tikra „svajonių“ komanda, galinti kovoti dėl aukščiausios vietos Lietuvos lygoje, – įsitikinęs klubo įkūrėjas. – Komandos didžiausia ir vienintelė neįgyvendinta svajonė – tapti Lietuvos čempionais. Realu, kad kiti metai turėtų būti lemtingi, jeigu sugrįš užsienyje žaidžiantys legionieriai.“
„Labai džiaugiuosi savo auklėtiniais Rolandu Markinu ir Irmantu Markiavičiumi, kurie pasuko trenerio keliu, sėkmingai ugdo jaunimą ir rengia pamainą kitos kartos „Ūlai“. Puikiai į trenerių būrį įsitraukė jau kitos kartos žaidėjas, o dabar puikus treneris Tomas Barysas, jo auklėtiniai tapo Lietuvos vaikų varžybų čempionais. Jau „užaugo“ ir veteranų komanda, „Ūlos“ veteranės dalyvauja oficialiuose turnyruose. Atėjo eilė ir vyrams, „Ūlos“ veteranams, 1995-ųjų šalies vicečempionams“, – sako V. Mikalauskas.
Varėnos „Ūla“ dukart tapo Lietuvos vicečempione (1995 ir 2004 m.) ir dukart laimėjo bronzos medalius (2002 ir 2005 m.). Keturiskart jie buvo arti medalių ir tenkinosi ketvirtosiomis (1994 ir 1999–2001 m.) bei penkiskart – penktosiomis (1996, 1998, 2003, 2007 ir 2008 m.) vietomis. Varėniškiai keturis kartus (1995–1996 ir 2001–2002 m.) žaidė Europos rankinio taurės varžybose.
Sugrįžo patyrę veteranai
„Ūla“ unikali ir tuo, kad įprasmina sporto mokyklos trenerių darbą, mokiniai toliau tęsia sportininko karjerą: studijuojantiejis Vilniuje atvažiuoja į pratybas ir varžybas. „Ūla“ – bene vienintelė rankinio komanda, turinti savo himną. Pačių žaidėjų įdainuotas himnas skamba prieš kiekvienas rungtynes“, – sako V. Mikalauskas.
Šiemet iš užsienio klubų sugrįžus „Ūlos“ lyderiams Tautvydui Mikalauskui, Arminui Grigėnui ir Remigijui Čepuliui, komanda ypač sėkmingai žaidžia Lietuvos rankinio lygoje ir, pasak nuo 2006 m. komandą treniruojančio Rolando Markino, turi ambicingų planų. Tai rodo ir po šešių iš eilės pergalių serijos užimama antroji vieta Lietuvos čempionate.
„Dar ankstoka kalbėti apie vietą, kurią „Ūla“ užims šiemetėje lygoje. Tačiau realiai matome, kad kai ką galime pasiekti. Komanda kartu žaidžia dar tiktai kelias rungtynes, ypač mus sustiprino trys sugrįžę ekipos ramsčiai. Didžiulė jų patirtis, žaidžiant aukščiausio lygmens rankinį, – puiki dovana „Ūlai“. Mūsų jauniesiems rankininkams, kurie baigė sporto mokyklą ir toliau tęsia sportinę karjerą „Ūloje“, yra į ką lygiuotis. Lyderių patirtis yra didžiulė ir neįkainojama“, – sako R. Markinas.
Varėniškių treneris, kaip dzūkai sako – „viecinis“, baigė sporto mokyklą, atstovavo „Ūlai“, vadovavo antrajai komandai, kai ji žaidė Lietuvos rankinio pirmojoje lygoje. 2003 m. Rolandas baigė žaisti, dabar jis visą savo patirtį ir energiją skiria „Ūlos“ pagrindinei komandai.
Pradžia – sporto mokykloje
Šio klubo įkūrėjas ir prezidentas, 1991–2003 m. treniravęs „Ūlą“, o dabar rajono meras V. Mikalauskas, prisimena: „Viskas rutuliojosi nuosekliai. Mūsų sporto mokyklos vaikinų grupės (gim. 1969 ir 1974 m.) Lietuvoje buvo vienos stipriausių, o 1974 m. gimę vaikinai – daugkartiniai įvairaus amžiaus grupių Lietuvos pirmenybių čempionai ir prizininkai. Jiems bebaigiant vidurinę mokyklą, kilo klausimas, kur jie toliau žais?
Dauguma norėjo žaisti namie ir siekti svarių rezultatų. Klubas jau buvo įkurtas, sėkmingai žaidėme Lietuvos pirmosios lygos pirmenybėse, buvome tarp prizininkų. Lemiamas žingsnis buvo žengtas, kai Varėnoje treniruočių stovyklą surengė nenugalimieji „Granito“ rankininkai su tuometėmis žvaigždėmis Aurelijumi Saboniu, Valdemaru Novickiu, Gintautu Vilaniškiu ir kitais išskirtiniais sportininkais.
Puikiai prisimenu tą dieną, kai „Granito“ žaidėjai Varėnoje pasikvietė sužaisti treniruočių pobūdžio varžybas jaunus „Ūlos“ vaikinus. Pamačiau, kad mano auklėtiniai drąsiai kovoja su profesionalais. Po rungtynių pagalvojau: o kodėl mums nepabandžius žaisti Lietuvos aukščiausioje lygoje?
Dar ir šiandien negaliu pamiršti debiuto čempionate ir pirmųjų rungtynių su čempionu „Granitu“. Buvo baugu, tačiau mes pralaimėjome garbingai (26:38) ir privertėme gerokai pasinervinti ne tik žaidėjus, bet ir „Granito“ trenerius Antaną Skarbalių bei Valdemarą Novickį. Komandai kėlėme užduotį nebūti paskutinei čempionate – tai pasiekėme, aplenkėme Kauno „Atleto“ ekipą.“
Klubui – parduotuvės pelnas
Labai sėkmingi „Ūlai“ buvo kiti metai – 1994-ieji. Komandą pradėjo šefuoti bendrovė „Varbitas“, negailėjusi lėšų. Rankininkai įgijo žaidybinės patirties, sustiprėjo fiziškai. Dirbant jau ne su jaunimu, o su vyrais daugiau patirties sukaupė ir treneris V. Mikalauskas, o jo auklėtiniai nusitaikė į čempionato medalius.
Prie komandos finansavimo svariai prisidėjo ir klubo nariai. Varėniškiai vieni pirmųjų mieste įsteigė komercinę parduotuvę, kurios pelnas buvo skiriamas „Ūlos“ klubui išlaikyti. Parduotuvėje dirbo ir vadyba užsiėmė patys rankininkai. Tai buvo svari finansinė parama, leidusi klubui sėkmingai dalyvauti Lietuvos lygos ir tarptautinėse varžybose.
Dirbdamas meru, nuo 1997 iki 2003 m. V. Mikalauskas treniravo „Ūlą“ ir sugebėjo derinti abu darbus, nors, kaip pats pripažįsta, buvo žvėriškai sunku. Dirbo, nes neturėjo kam perduoti „Ūlos“.
Buria „Svajonių komandą“
Kai sugrįžo legionieriai, komanda ėmė skinti pergales, žiūrovai taip pat ėmė grįžti palaikyti savo mylimos komandos. Tačiau rajono savivaldybė skiria nedidelę pinigų sumą komandai (ne daugiau kaip 20 tūkst. litų). „Kenkia ir tai, kad esu meras ir nenoriu pažeisti viešųjų bei privačių interesų, negaliu tarpininkauti dėl rimtesnės sumos. Be to, savivaldybės išgyvena labai sunkų laikotarpį, dosniau remti lyg ir neturi galimybės“, – sako V. Mikalauskas.
Didžiausia mero svajonė, kad jau kitąmet į komandą sugrįžtų Žilvinas Griežė, dabar žaidžiantis Norvegijoje, ir Estijoje rungtyniaujantis perspektyvus kairiarankis Gražvydas Sereičikas. Nepamaišytų ir Evaldas Griežė iš Klaipėdos „Dragūno“ bei Laurynas Palevičius iš Vokietijos.
„Dar jeigu „Ūloje“ žaistų ir vartininkas Rolandas Uoslys, tai būtų tikra „svajonių“ komanda, galinti kovoti dėl aukščiausios vietos Lietuvos lygoje, – įsitikinęs klubo įkūrėjas. – Komandos didžiausia ir vienintelė neįgyvendinta svajonė – tapti Lietuvos čempionais. Realu, kad kiti metai turėtų būti lemtingi, jeigu sugrįš užsienyje žaidžiantys legionieriai.“
„Labai džiaugiuosi savo auklėtiniais Rolandu Markinu ir Irmantu Markiavičiumi, kurie pasuko trenerio keliu, sėkmingai ugdo jaunimą ir rengia pamainą kitos kartos „Ūlai“. Puikiai į trenerių būrį įsitraukė jau kitos kartos žaidėjas, o dabar puikus treneris Tomas Barysas, jo auklėtiniai tapo Lietuvos vaikų varžybų čempionais. Jau „užaugo“ ir veteranų komanda, „Ūlos“ veteranės dalyvauja oficialiuose turnyruose. Atėjo eilė ir vyrams, „Ūlos“ veteranams, 1995-ųjų šalies vicečempionams“, – sako V. Mikalauskas.