Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. spalio 26 d. 12:41 |
Varėnos "Ūla" už svarų pastiprinimą gali būti dėkinga Lietuvos bei draugų pasiilgusioms Tautvydo Mikalausko dukroms - tai pagreitino rankininko sugrįžimą
Vienas geriausių visų laikų Varėnos „Ūlos“ rankininkų Tautvydas Mikalauskas po ilgokos pertraukos vėl grįžo į gimtinę ir dabar su komandos draugais siekia svariai pasirodyti per Lietuvos rankinio čempionatą.
T.Mikalauskas 2001-2002 m. buvo pripažintas geriausiu Varėnos rajono metų sportininku. Atstovaudamas Kauno „Granitui-Kariui“, 2001 m. jis tapo Lietuvos čempionu, o 2002 m. pasaulio kariškių vicečempionu. 2003-2010 m. varėniškis žaidė Lietuvos rinktinėje.
Žaidėte ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijos, Italijos klubuose. Kur geriausiai sekėsi?
Geriausiai sekėsi Ispanijoje, kur tapau čempionu, tiesa, antroje pagal pajėgumą lygoje – „Honor B“ su Vigo ,,Octavio Pilotes Pasada“ komanda. Ispanijoje ir treniruočių bei gyvenimo sąlygos buvo nuostabios, apie jas galima tiktai svajoti.
Sportinį kelią pradėjęs savo gimtojoje Varėnoje, vėl sugrįžote į „Ūlos“ komandą. Kas lėmė tokį jūsų apsisprendimą?
Visuomet galvojau grįžti ir baigti rankininko karjerą ,,Ūloje“, kurioje debiutavau 1997 m., būdamas 16 metų. Atstovaudamas šiai komandai, 2004 m. tapau Lietuvos vicečempionu, o 2005 m. su komandos draugais laimėjome bronzą.
Gimtinė visada traukė, negalvojau ilgam pasilikti užsienyje, nors ten sąlygos visur buvo labai geros. Ypač dukros - šešiametė Ugnė ir ketverių metukų Greta - turėjo didelį laisvalaikio pasirinkimą žaidimams gamtoje ir uždarose patalpose. Kiekviename mieste ar miestelyje nuostabios lauko aikštelės, baseinai, baseinėliai. O pagrindinė priežastis, kuri pagreitino mano ir šeimos sugrįžimą buvo ta, kad dukrelės ypač ilgėjosi Lietuvos ir joje likusių draugių. Pagalvojome ir apie dukrų mokymąsi. Pagaliau ir pačiam norėjosi pažaisti ,,Ūloje“. Į savo gimtą komandą grįžau ne vienas.
Su jumis sugrįžo dar du žaidėjai, kurie komandai yra didelė paspirtis. Kokie „Ūlos“ planai šiemetiniame Lietuvos čempionate?
,,Ūloje“ vėl kartu žaidžiu su Remigijumi Čepuliu ir Arminu Grigėnu, kurie irgi baigė legionierių karjerą, yra žaidę Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos, Suomijos ir Baltarusijos klubuose. ,,Ūla“ ženkliai sustiprėjo, tačiau kalbant apie rezultatus ir tikslus, klubo vadovybė nekonkretina užduočių bent pirmame etape. Tačiau suprantama, kad sieksime gerokai aukštesnės vietos nei praėjusiame sezone pasiekė komanda. Patys sau keliame užduotis, jog reikia iš kiekvieno varžovo atimti po 2-4 taškus. O kitame etape viskas priklausys nuo to, kiek patobulės mūsų jaunimas, ar išvengsime traumų, ar visi komandos žaidėjai turės galimybių daugiau treniruotis, kadangi dauguma jų studijuoja arba dirba.
Esate aukštas (1.98) ir atletiškas (svoris – 95 kg), ar rankinyje šie fiziniai duomenys – didelis privalumas?
Fiziniai duomenys turi nemažą reikšmę, tačiau ne lemiamą. Svarbu charakteris, valia, atsidavimas ir noras laimėti. Ne centimetrai ar kilogramai įvarčius pelno.
Kuri pozicija rankinyje jums pati mieliausia ir kodėl?
Sportinės karjeros pradžioje žaidžiau kairiojo pusiau krašto arba įžaidėjo, o Lietuvos nacionalinėje rinktinėje - ir linijos žaidėjo pozicijose. Dabar, kai įgijau daugiau patirties, galiu žaisti visose pozicijose, išskyrus kraštus. Tačiau pastaruoju metu daugiausiai dėmesio skiriu gynybai, padedu draugams sureguliuoti gynybinius veiksmus aikštėje.
Ar pasirenkant rankinį, didelės įtakos turėjo tai, kad jūsų tėvas, dabar jau Varėnos rajono meras – buvęs puikus rankininkas ir ilgametis „Ūlos“ komandos strategas?
O kaip kitaip galėjo būti? Juk nuo 4-5 metų aš su juo laiką praleisdavau treniruočių stovyklose. Kito pasirinkimo neturėjau. Tuo metu tėčio treniruojamos komandos buvo sunkiai nugalimos įvairiose Lietuvos varžybose. Man buvo į ką lygiuotis ir apie ką svajoti.
Jums – 32-eji, ar rankinyje tai daug ar mažai?
Manau, kad protingai naudojant jėgas galima dar pažaisti. Svarbu, ar nekamuoja traumos, nes ne vienam karjera gali baigtis ir nesulaukus 30-ties. Gi kiti žaidžia ir sulaukę 40-ties.
Kokio rankinio šalininkas esate, ar pasiekti kuo daugiau įvarčių per kiekvienas rungtynes – jūsų tikslas?
Pagrindinis tikslas - laimėti rungtynes. Rankinis – komandinis žaidimas, todėl man jis visada buvo ir yra nesavanaudiškas žaidimas. Esu gynybinio žaidimo šalininkas, moku gerai gintis, nes, sakoma, kad ,gera gynyba - pusė darbo. Šiandien jau neįstengiu pelnyti 10 – 16 įvarčių. Man svarbu, kad laimėtų komanda.
Kokios, jūsų nuomone, Lietuvos rankininkų galimybės patekti į 2015 m. pasaulio vyrų čempionatą?
Sunku pasakyti. Pasaulyje vyrų rankinis toli pažengęs, o Lietuvoje stabtelėjęs. Manau, kad laukia sunki užduotis, bet žinau, kad rinktinės žaidėjai kausis su visais varžovais ir lengvai taškų nedalins.
Ar baigęs sportinę karjerą, neketinate dirbti treneriu?
Vadovaujuosi posakiu ,,Niekada nesakyk niekada“. Šiandien tikrai nesakau ,,Ne“, nes dar žaidžiu rankinį, o kaip bus ateityje - laikas parodys.