Pirmu bandymu rankinis Lietuvoje neprigijo

Lietuvos rankinio istorija. Pradžia (1927-1931 m.)

Ištakos – Skandinavijoje ir Vokietijoje
Šiuolaikinis rankinis susiformavo iš kelių panašių XIX amžiaus pabaigoje Šiaurės ir Vidurio Europos šalyse sugalvotų žaidimų, kurių tikslas buvo rankomis įmesti kamuolį į vartus. Savo žaidimo versijas beveik vienu metu sukūrė ir greitai pamėgo danai, vokiečiai, čekai, ukrainiečiai. Rankinį jie žaisdavo futbolo aikštėse, o komandas, imdami pavyzdį iš futbolo, sudarydavo iš vienuolikos sportininkų.

Iš pradžių danų (håndbold), vokiečių (torball), čekų (házená), ukrainiečių (гандбол) rankinis vystėsi atskirai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjus tarptautiniams sporto ryšiams ir pamažu didėjant tarpvalstybinių varžybų skaičiui atsirado poreikis suvienodinti giminingų žaidimų taisykles. Tai buvo padaryta XX amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje.

Unifikuoti rankinio taisykles bandė keli šio žaidimo puoselėtojai. Geriausiai tai pavyko berlyniečiui fizinio lavinimo dėstytojui Maxui Heiseriui. Jis 1917 metų spalio 29 dieną pristatė rankinio taisykles, kurios po kelerių metų tapo pirmųjų tarptautinių rankinio taisyklių pagrindu.

Pirmoji rankinio reikalais rūpintis pradėjusi tarptautinė organizacija buvo Tarptautinė mėgėjų lengvosios atletikos federacija (IAAF). Rankiniui (beje, kaip ir kitiems komandiniams kamuolio žaidimams) sparčiai populiarėjant ir plečiant geografiją, 1926 metais IAAF vykusiame kongrese buvo nutarta įsteigti rankinio žaidimų komitetą. Jam skirta globoti ne vien rankinį, bet ir visus kitus rankomis žaidžiamus komandinius kamuolio žaidimus: krepšinį, tinklinį, tais laikais populiarų kumštinį ir t.t. 1928 metais šis komitetas tapo savarankiška Tarptautine mėgėjų rankinio federacija (IAHF), bet žodis „rankinis“ IAHF pavadinime ir toliau reiškė ne vien dabartinį rankinį, bet visus rankinius kamuolio žaidimus.

Į olimpinių žaidynių programą rankinis pirmą kartą buvo įtrauktas 1936 metais. Tai padaryta pareikalavus Adolfui Hitleriui. 1936 metais olimpines žaidynes rengė Berlynas, Vokietijos vyriausybė ir asmeniškai A.Hitleris aktyviai kišosi į žaidynių organizacinius reikalus, o Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) vadovai dažniausiai nuolankiai paklusdavo fiurerio pageidavimams.

Kadangi vokiečiai buvo aiškūs rankinio lyderiai, A.Hitleris tikėjosi lengvo aukso medalio ir pareikalavo, kad rankinis taptų olimpine sporto šaka. 1936 metų olimpinėse žaidynėse vyko lauko rankinio varžybos, ir tai buvo vienintelis olimpinis lauko rankinio turnyras (salės rankinis olimpinėje programoje debiutavo tik 1972 metais).

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Europoje daugiausia buvo žaidžiamas lauko rankinis. Tai yra rungtynės vykdavo futbolo aikštėse, o komandas sudarydavo vienuolika sportininkų. Tačiau kartu stiprėjo ir salės rankinis. Jis labiausiai plito Skandinavijos šalyse. Jose dėl šalto klimato nebuvo tinkamų sąlygų sportuoti lauke, todėl danai, švedai, norvegai perkėlė pamėgtą žaidimą į sales ir sumažino žaidėjų skaičių iki septynių. Ši rankinio atmaina po Antrojo pasaulinio karo peržengė Skandinavijos ribas ir pamažu tapo daug populiaresnė nei lauko rankinis.

 


Pirmieji žingsniai – Klaipėdoje
Į Lietuvą rankinis atkeliavo apie 1927 metus. Mūsų šalyje šio žaidimo židinys buvo Klaipėda – rankinio gimtinei Vokietijai kultūriškai artimiausias Lietuvos miestas, kuriame nuo seno didelę gyventojų dalį sudarė etniniai vokiečiai.

Pirmieji žaisti rankinį pradėjo vokiški Klaipėdos klubai, tačiau greitai naujas žaidimas sudomino ir lietuviškąją Klaipėdos Sporto Sąjungą (KSS). Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje buvo rengiamos Klaipėdos rankinio pirmenybės, vokiški klubai vykdavo žaisti draugiškų rungtynių su Karaliaučiaus ir kitų Rytų Prūsijos miestų rankinio komandomis.

Deja, rankinio plėtrai Lietuvos uostamiestyje sutrukdė politinės aplinkybės. Trečiajame dešimtmetyje staigiai stiprėjant Lietuvos ir Vokietijos priešpriešai bei antivokiškoms nuotaikoms tarp Klaipėdos lietuvių, vokiški klubai pasitraukė iš miesto sporto gyvenimo, o smarkiai politizuota sporto valdžia rankinį, kaip vokiškos kilmės žaidimą, apleido.

Kitoje Lietuvos dalyje rankinis neįleido nė tokių šaknų. Šalies sporto lopšyje Kaune pirmos rankinio rungtynės buvo surengtos tik ketvirtajame dešimtmetyje. Jos įvyko 1931 metų rugsėjo 27 d. per Moterų sporto propagandos šventę. Tada buvo skelbiama, kad tai yra pirmosios rankinio rungtynės visoje Lietuvoje, tačiau ši informacija neatitiko tikrovės, kadangi rankinis jau anksčiau buvo žaidžiamas Klaipėdoje.

Štai ką apie pirmąsias Kaune vykusias rankinio rungtynes rašė laikraštis „Mūsų sportas“:

"Šventės užbaigai mūsų moterys parodė mūsų sporte naują žaidimą – handbolį. Žaidė LFLS–ASK prieš rinktinę, sudarytą iš Š.Š. Kovas, LDS, ASK ir Makabi sportininkių. Žaidimas pradedamas p. Prezidentienei išmetus kamuolį. Laimėjo rinktinė rezultatu 6:4 (3:1). Šiose rungtynėse pasižymėjo LFLS–ASK vartininkė Dzindziliauskaitė, nemaža atlaikiusi sunkių kamuolių. Geromis „šaudytojomis“ į vartus buvo Brastauskaitė (Š.Š. Kovas) ir Pakarklytė (LFLS), pavojinga savo tolimais stipriais kampučiais. Referavo p. Vokietaitis.

Tenka polinkėti, kad šis gražus ir nepavojingas žaidimas prigytų ne tik pas mūsų moteris, bet kad ir vyrai užsiimtų juo."
 

Šis palinkėjimas neišsipildė. Vyrai sportininkai rankiniu visai nesusidomėjo, o moterys sportininkės šį žaidimą labai greitai pamiršo.

Prigyti rankiniui tuo metu nebuvo objektyvių sąlygų. Lietuvos sportas buvo dar visai jaunas, sportavo labai nedaug žmonių, jie susitelkė keliose anksčiausiai ir labiausiai pamėgtose sporto šakose. Futbolas, krepšinis, lengvoji atletika, dar kelios sporto šakos iš Kauno paplito po provincijos miestelius ir sparčiai populiarėjo visoje šalyje, tuo tarpu kitos, tarp jų rankinis, nebuvo puoselėjamos ir greitai sunyko.

Kadangi rankinis buvo žaidžiamas stadione, moterims jis buvo fiziškai per sunkus. Tuo tarpu vyrai turėjo futbolą.

Įsitvirtinti rankiniui trukdė ir tai, kad net laikinojoje sostinėje, nekalbant apie mažesnius miestus, trūko sporto salių. O lauke žaisti rankinį buvo galima vos kelis mėnesius per metus.

Gali būti, kad per moksleivių ar klubų sporto šventes buvo žaidžiamos rankinio rungtynes, bet jos buvo tik pavienės. Rankiniui pirmuoju bandymu įsitvirtinti Lietuvoje nepavyko.