Kai šuolininkai nepataiko ant čiužinio...

Lengvoji atletika, regis, neekstremali sporto šaka. Tačiau ir sporto karalienės varžybose netrūksta ekstremalių situacijų ir kuriozinių atvejų.

Prieš porą savaičių Latvijos miestely Murjani vykusiose varžybose vienas iš Lietuvos lengvaatlečių, šokdamas į aukštį, nepataikė nusileisti... ant čiužinio. Vaikinukas iš maždaug trijų metrų aukščio nukrito ant žemės. Pasak Lietuvos lengvosios atletikos federacijos direktoriaus Aurelijaus Žiedo, laimei, šįkart viskas baigėsi laimingai: padarius magnetinio rezonanso tyrimą, sužeidimų nerasta.

Toks kuriozinis atvejis lengvosios atletikos varžybose – ne vienintelis. Turbūt daugelis dar gerai pamena, kai prieš gerus metus varžybos Panevėžio lengvosios atletikos manieže vienam trylikamečiui baigėsi ne taip laimingai: į ketvirtą ratą sukančio bėgiko galvą pataikė maždaug 5 kg sveriantis įrankis, atskriejęs iš rutulio stūmimo sektoriaus. Paauglys atsidūrė reanimacijoje, o medikai jam nustatė kaukolės lūžį ir kraujo išsiliejimą į smegenis. Tačiau šiandien galime pasidžiaugti ir šios istorijos atomazga. „Neseniai kalbėjau su berniuko treneriu. Medikai dar nerekomenduoja jam intensyviai sportuoti, bet po truputį vaikinukas mankštinasi”, - sakė A.Žiedas.

Kuriozinių ir skaudžių atsitikimų lengvosios atletikos sektoriuose nutinka ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio stadionuose. Štai prieš porą metų per Auksinė lygos varžybas Romoje paleista ietis pataikė į šuolininko į tolį, 2007 m. uždarų patalpų bronzos medalininko Salimo Sdiri nugarą... Ietis, kurią paleido apšilimą daręs Suomijos atletas, įsmigusi į jau varžybose dalyvavusio prancūzo kūną, kliudė net inkstą ir kepenis. Tačiau ir šį atvejį galima priskirti prie pasibaigusių laimigai, nes S.Sdiri liko gyvas ir 2008 m. pradžioje jau grįžo į varžybas.

Tačiau lengvosios atletikos istorijoje esama nutikimų ir su liūdnomis pabaigomis: „Žinomas ne vienas atvejis, kai mirė maratono bėgikas. Man iš tų laikų, kai dar dirbau treneriu įsiminė, kaip po lengvosios atletikos varžybų mirė vienas lengvaatletis. Tiesa, po varžybų jau buvo praėjusi gal valanda. Mirties atvejų pasitaiko per veteranų varžybas, kai šie neįvertina savo sveikatos ir pan.”, - prisiminė LAF atstovas.

Per treniruotes, pasak A.Žiedo, tokių įvairių nutikimų dar daugiau: būna, kad koks įrankis dėl jaunų sportininkų patirties stokos pataiko į koją ar šoną, tačiau apie tokius atvejus, kai atsiperkama didesniu ar mažesniu sumušimu, paprastai nekalbama. „Būna, kad trišuolininkas taip ir nepasiekia smėlio dėžės – jam tiesiog neužtenka greičio įsibėgėjant. Taip nutinka ir mažiau patirties turintiems šuolininkams į aukštį, kurie per menkai įsibėgėja, gana dažnai sulaužo kartelę, nusileidžia ne ant čiužinio ir pan.“, – pavyzdžius vardijo A.Žiedas.

„Būna, būna, pasitaiko“, - pritarė ir lengvosios atletikos treneris, buvęs ilgametis Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris Aleksas Stanislovaitis, kad per treniruotes nutinka visko. Tokie nutikimai, anot jo, dažnesni tada, kai į treniruotes vienu metu susirenka skirtingo meistriškumo sportininkai ir ypač, kai jos vyksta manieže. „Įsivaizduokite, kas gali nutikti, kai ateina pradedantieji ir didelio meistriškumo sportininkai. Pastarieji lekia visu greičiu, o jeigu koks vaikiukas užsižiopsojęs išeis taką. Arba sportininkas staigiai stabdys ir gaus traumą, arba gali tą vaiką sužaloti – kelias, koja pataikytų vaikui į galvą, nežinau, kas būtų“, - piešia juodų galimybių scenarijų A.Stanislovaitis. Skirtingo lygio sportininkai vienu metu treniruotis priversti iš „biednumo“: „Kai nėra bazių, kai tos bazės nelabai atitinka tarptautinius standartus, kai jos perpildytos, sumaišomos amžiaus grupės pagal meistriškumą: pradinukai mokomi, o suaugę tobulinami, jų galingumai dideli – pavojus išauga“.

Kodėl tokių nutikimų neišvengiama, regis, per visai neekstremalios spoto šakos varžybas? Buvusio ilgamečio Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės trenerio A.Stanislovaičio nuomone, tokių atvejų pasitaiko dėl kelių pagrindinių priežasčių: „Jeigu visi – treneriai, teisėjai, varžybų organizatoriai sąžiningai atliktų savo darbą, tokių situacijų būtų galima išvengti. Ką reiškia, kai sportininkas nepataiko ant čiužinio? Arba yra blogi sektoriaus išmatavimai, arba pats paklotas neatitinka tarptautinių standartų, arba sportininkas nėra parengtas tarptautinėms varžyboms. Pvz.., disko metimo, kūjo metimo, ieties metimo sektoriai turi savo kraštutines ribas, už kurių nukritus įrankiui, bandymas neįskaitomas. Jeigu sektorius neteisingai suplanuotas, atsiranda galimybė išmesti įrankį į bėgimo taką. O tada atsiranda rizika kitiems sportininkams, kurie tuo metu dalyvauja varžybose, šiuo atveju ratus sukantiems bėgikams. Geras metimo sektorius yra taip suprojektuotas, kad jeigu įrankis bus išmestas ne tuo kampu, jis automatiškai atsitrenks į tinklą ir metimas bus nesėkmingas. O jeigu organizatoriai atsainiai žiūri į tokius dalykus, galimi įvairūs nutikimai, kurie baigiasi nelaimingais atsitikimais. Gali būti kaltas ir sportinis inventorius, ir treneriai, kurie išleidžia savo sportininkus, ypatingai techniškų rungčių atstovus, paprasčiausiai neparuoštus”.

Stebėdamas lengvosios atletikos varžybas, A.Stanislovaitis pastebi, ir kiek klaidų daro teisėjai net ir aukščiausio rango varžybose: „Arba jie ne ten stovi, arba sportininkus ne ten išrikiuoja. Pavyzdžiui, vyksta rutulio stūmimo rungties varžybos, o šuolininkai į tolį išrikiuoti nugara į rutulio stūmimo sektorių – jie nemato ir negalėtų sureaguoti, jeigu rutulys atlėktų į juos. O iki tos vietos, kur jie išrikiuoti – jokios užtvaros...“

Prisimindamas Lietuvoje rengtus Europos jaunimo iki 20 metų ir 23 metų čempionatus, A.Stanislovaitis teigia, kad techninis delegatas, kuris buvo priskirtas šioms varžyboms, sakė, jog stebino aukštos kvalifikacijos specialistai. „Šiuo atveju apie 80 proc. Lietuvos kūno kultūros akademijos darbuotojų, dėstytojų, studentų teisėjauja varžybose, jie yra aukštos kvalifikacijos, dėl to tokių kuriozų įvyksta mažiau. Prisiminkime tą nelaimingą atvejį Panevėžyje – pas mus LKKA manieže net minties nėra, kad rutulys išlėktų į bėgimo taką. Viskas priklauso nuo žmonių atsakingumo, kurie organizuoja varžybas, kurie teisėjauja, prižiūri bazę, rengia sportininkus. Pavyzdžiui, netechniškai paruoštas sportininkas gali paleisti įrankį ne į metimų kryptį, o į priešingą pusę. O jeigu ten nėra tinklo, jūs, žiūrovai, saugokitės!..“, - įsitikinęs A.Stanislovaitis.

Anot lengvosios atletikos specialisto, saugumą varžybų metu garantuoja ir tinkamai sudaryta varžybų programa. „Kūjis metamas dažniausiai rytinėmis valandomis ir tuo metu paprastai niekas kitas varžybose nedalyvauja. Įsivaizduokite, per septynis kilogramus sveriantis kūjis, įsuktas lekia 100 km per valandą greičiu! Nieko gali nelikti. Arba, pvz., tuo pačiu metu vyksta ieties, trišuolio ir disko metimo varžybos – ar galima taip sudaryti programą?.. Kai rungtys maišo viena kitai, daugiau galimybių, kad įvys nelaimė. Rusai turi gerą patarlę: tas, kuris save saugo, tą ir dievas saugo“.

Pats A.Stanislovaitis tokius nelaimgus atvejus regėjo tik televizijos ekrane. Varžybose, kuriose jam teko dalyvauti, pasitaikę kuriozai – kur kas linksmesni. „Vyko Baltijos šalių mačas, kuriame dalyvavo Lietuva, Latvija, Estija ir dar Baltarusija. Estafetės varžybos. Baltarusiai bėgo antru taku, mūsiškiai – trečiu. Ir staiga vienas mūsų sportininkas pasuka į antrą taką ir estafetės lazdelę perduoda baltarusiui, kuris su ta lazdele ir nubėgo... Abi komandos vėliau buvo diskvalifikuotos. Tas Baltarusijos sportininkas atbėgo pas savo trenerį ir klausia, už ką komandą diskvalifikavo – juk jis lazdelę priėmė koridoriuje?! „Teisingai, tu ten lazdelę perėmei, bet ar matei, iš ko?..” - paklausė treneris. Lietuvos sportininkui, kuriam reikėjo perimti estafetę, paprašius lazdelės iš atkarpą įveikusio draugo, šis atsakė: „Aš jau atidaviau...“ Toks linksmiausias atvejis buvo“, - šiandien šypsosi treneris.