Atsiimti diplomo - į bažnyčią

Praėjusį penktadienį per 39-ąjį Alytaus sportinio ėjimo festivalį Brigita Virbalytė–Dimšienė buvo apdovanota net trimis prizais – ji tapo festivalio laimėtoja ir Lietuvos čempione, o profesorius Jonas Vainauskas jai įteikė 3;5 tūkst. Lt piniginį prizą kaip geriausiai pasirodžiusiai Lietuvos ėjikei.

Šiandien Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje lengvaatletės laukia dar viena įspūdinga akimirka - jai bus įteiktas Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro diplomas

Pagerbti savo dukros iš Alytaus atvažiuos ir jos tėvai - Vilija ir Liubertas Virbaliai. „Mes didžiuojamės savo dukra, ji nuo mažens pasižymi ypač tvirtu charakteriu, jeigu ką nors sugalvojo pasiekti, - tą ji tikrai padaro“, - sakė V. Virbalienė.  

Šį pavasarį baigei žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, ar daug jėgų pareikalavo mokslas?,-po finišo Alytuje paklausėme B.Virbalytės-Dimšienės.
Labai daug. Bakalauro darbas susidėjo iš dviejų dalių: kūrybinį darbą - reportažų ciklą, kas lemia pergalę - apsigyniau žiemą ir darbas buvo įvertintas devynetu, o rašto darbas „Vasaros olimpinės žaidynės per Lietuvos televiziją“ – dešimtuku.

Tema buvo labai įdomi, kalbėjausi su visais ankstesnės kartos komentatoriais, pasisėmiau patirties. Dabar, galbūt, mano didžiausia dilema: studijuoti toliau ar save atiduoti treniruotėms. Šiomis dienomis turėčiau apsispręsti, ar magistrantūroje bandysiu studijuoti ryšius su visuomene.   

Sėkmingai rungtyniavai Alytaus sportinio ėjimo festivalyje, ar buvo sunku distancijoje?
Tai, ko gero, pačios lengviausios mano varžybos Alytuje. Ėjau pasimėgaudama, pagreitėjau tiktai distancijos pabaigoje. Pasiekiau asmeninį rekordą, neišnaudojau visų jėgų, trasoje nereikėjo atiduoti visos savęs ir tuo labai džiaugiuosi. Mano asmeninis rekordas rodo, kad tai buvo vienos geriausių mano varžybos šiemet. 



Pasaulio čempionatas Maskvoje dar toli, o tavo sportinė forma jau gera. Ar ne per anksti ją pasiekei?
Nesakyčiau, kad jau įgijau gerą sportinę formą, manau, kad tiktai dabar prie jos artėju, Alytuje nebuvo mano galimybių riba. Ryte dar filmavau reportažą Vilniaus universiteto stadione – negailestingai kaitino saulė, pagalvojau, kad vakare Alytuje reikės kentėti.

Į varžybas važiavau su Tadu Šuškevičiumi, jis vairavo mašiną, todėl galėjau pailsėti. Atvažiavusi dar spėjau ir numigti. Vakare atvėso, tai buvo mano oras ir per varžybas rungtyniauti buvo labai smagu. Gerai žinojau, kad savo gimtajame mieste niekada nėra lengva varžytis, sirgaliai visada nori, kad nugalėčiau, o tai padaryti nėra taip paprasta. 

Distancijoje visiškai neturėjai varžovių, ar mėgsti lenktyniauti viena?
Tikėjausi didesnio varžovių pasipriešinimo. Nustebino dvidešimtmetė Baltarusijos ėjikė Daryja Balkunec, kuri užėmė antrą vietą. Jos niekada gyvenime nebuvau mačiusi, apie ją nieko nežinojau. Eidamos su Kristina Saltanovič viena kitos  teiravomės, kas ji tokia. Sėkmingas Baltarusijos sportininkės pasirodymas mus, ėjikes, labai nustebino.

Maniau, kad labiau pasipriešins trečią vietą užėmusi lenkė Paulina Buziak, kuri šiemet mane buvo du kartus aplenkusi ir kuri pirmavo Čekijos-Slovakijos –Lietuvos –Lenkijos ture. Man ją buvo labai svarbu nugalėti ir aš tą padariau. Tikėjausi, kad su manimi kartu ilgiau eis Kristina Saltanovič, bet jai kilo sveikatos problemų.

Ar iki pasaulio čempionato Maskvoje dar eisi 20 km nuotolį?
Jau ne. Buvau įkalbinėjama dalyvauti Universiadoje, tačiau atsisakiau, nes bijojau rizikuoti ir likti prie tuščios geldos. Man svarbiausia – pasaulio čempionatas, kuriame dalyvausiu trečią kartą. Prieš čempionatą liepos mėnesį vyksiu į treniruočių stovyklą aukštikalnėse Italijoje.