Laimonas Niūniava dar nepasiekė tokios formos, kad galėtų varžytis pasaulio tradicinio karate čempionate. Tuo rytoj 22-ąjį gimtadienį švęsiantis sportininkas įsitikino Lietuvos čempionate, kuris vakar vyko Anykščiuose.
L. Niūniava iškovojo aukso medalį fuku-go rungtyje, kurioje 2008 metais pasaulio pirmenybėse pelnė bronzos apdovanojimą. Tačiau kitose rungtyse jaunojo sportininko pasirodymas nebuvo toks sėkmingas – kata rungtyje jis pelnė bronzos medalį, o iš kumite varžybų buvo diskvalifikuotas dar per atrankos kovas, kai neleistinai smūgiavo į varžovą.
Su L. Niūniava kalbamės apie įvykusias Lietuvos pirmenybes, lapkričio mėnesį įvyksiantį planetos čempionatą ir karate padėtį Lietuvoje.
Kaip vertinate Lietuvos čempionatą?Medaliai kalba už save. Tačiau gavau gana neblogų pamokų. Iškilo sunkumų su kontrole. Per pastaruosius metus maždaug 5 varžybose buvau diskvalifikuotas už kontaktą su varžovu. Taip įvyko ir šįkart. Bet atsigriebiau fuku-go rungties finale, kuriame susitikau su tuo pačiu partneriu.
Išvengti kontakto išmokstama ar tai priklauso nuo sėkmės?Įmanoma jį kontroliuoti. Tam reikia patirties. Partneris nestovi vietoje, jis juda, dėl to į jį pataikyti sunkiau. Norint padaryti efektingą smūgį reikia ne tik varžovą priliesti, bet ir į jį smūgiuoti, o kontroliuoti jėgą sunku. Tai turi atlikti per kelias milisekundes. Norint tai kontroliuoti reikia nuosekliai dirbti sporto salėje.
Ar čempionate pavyko įgyvendinti sau keltus tikslus?Iš dalies. Visuomet mano tikslas yra laimėti dvikovą anksčiau laiko, atlikti tiek judesių, kiek reikia. Per finalines kovas atlikau apie 7 smūgius, iš kurių 2 buvo efektingi, už kuriuos gavau taškus.
Kokių rezultatų tokiu pasirodymu pasiektumėte pasaulio čempionate?Šiuo metu iki pasaulio čempionato lygio dar reikia daug ruoštis. Pamačiau, kad yra spragų, reikia dirbti. Kartais trūksta fizinio pasirengimo. Į pasaulio čempionatą susirenka geriausi pasaulio karatistai, kurie treniruojasi 7 kartus per savaitę ir tuo gyvena.
O lietuviai tuo negyvena?Tai yra hobis. Taip, mes dirbame, aš treniruojuosi kasdien po 2-3 valandas neskaitant fizinio pasirengimo. Fizinis pasirengimas turi užimti didžiąją dalį dienos. Bet turbūt per mažai treniruojuosi. Galima būtų ir daugiau, bet tuomet kyla problema: iš ko gyventi? Užsienyje yra rėmėjų, iš kurių sportininkai gyvena, o Lietuvoje turime patys uždirbti duonai ir dar susimokėti treniruotes. Dėl to pasaulyje yra geresnių sportininkų už mus. Vien valios ir ryžto neužtenka.