Romantikas, užhipnotizuotas šokio

Legendiniams šokėjams, Kauno „Sūkurio“ sportinių šokių klubo vadovams Jūratei ir Česlovui Norvaišoms šie metai jubiliejiniai. Gegužės 7 d. savo neeilinį gimtadienį šventė Česlovas, Jūratę jubiliejus aplankys rudenį, o judviejų vadovaujamam „Sūkuriui“ šiemet – 45-eri!

Taip atsitiko, kad romantiškasis Č. Norvaiša savo jubiliejų šventė be Jūratės. Ji būtent per vyro gimimo dieną išvyko į Paryžių teisėjauti Prancūzijos sportinių šokių čempionate. „Mūsų namuose gimtadieniai nėra pati mėgstamiausia šventė. Susirenka patys artimiausi žmonės – mūsų vaikai, šokėjai, draugai, kaimynai. Specialiai jubiliejui nesirengiau“, – šypsodamas pasakojo Česlovas Norvaiša, buvęs ilgametis Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentas, dabar Federacijos garbės prezidentas, tarptautinės kategorijos teisėjas.

Nelabai tikisi, kad švenčiate tokį garbingą jubiliejų. Jūsų su Jūrate puoselėjamas tradicinis tarptautinis konkursas „Gintarinė pora“ parodė, kad jėgų antplūdis vis dar toks pat, kaip ir prieš kelis dešimtmečius.

Jėgų tikrai yra, skųstis negaliu. Mes esame daugiau dvasiniai šio konkurso organizatoriai ir iniciatoriai, o viską darome kartu su gera Kauno kultūros centro „Tautos namai“ komanda. Jo žmonės energingai kibo į darbą ir mums pavyko gražiai surengti šį konkursą. Jis kiek skyrėsi nuo ankstesniųjų. Šiemet ant parketo šoko apie 600 porų. Varžybos pavyko, sulaukėme daug šiltų atsiliepimų, o dabar skaičiuojame finansines išlaidas ir žiūrėsime, koks bus balansas. Kiekvienais metais paprastai jis būna neigiamas, norėtųsi, kad šiemet jis būtų kitoks.

Turite dvejus namus: vieną Panemunėje, kur gyvenate, o kitą miesto centre – „Sūkurį“, kur treniruojate šokėjus. Kur praleidžiate daugiau laiko?

Per pusę. Savo darbą pradedame rytais, po to grįžtame į namus ir vakarais vėl važiuojame į studiją. Kai visi baigia darbą, mes jį vėl pradedame iš naujo. Esame Kauno kultūros centro „Tautos namai“ kolektyvas, jis mums suteikia patalpas. Džiaugiamės savo gražiąja gyvenamąja vieta Panemunės šile, Kiškių take. Mūsų namai – tikras gamtos prieglobstis. Kai prieš daug metų čia pradėjome gyventi, šiame šile buvo daug kiškių, jie nesigėdydavo ir pas mus ateiti į kiemą, bet po Černobylio avarijos kiškiai pradingo.

Kai turite puikias sąlygas pailsėti, matyt, nereikia sukti galvos, kur praleisti atostogas?

Kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį išvažiuojame į kitus miestus, kur vyksta varžybos ir reikia teisėjauti. Gyvename Panemunės šile – grįžtame į mišką, prie Nemuno. Mums nėra poreikio išvažiuoti į gamtą ar prie jūros. Į triukšmingąją Palangą mes nesiveržiame jau daug metų, nuvažiuojame kokiai dienai pavaikščioti po Neringą ir to pakanka.

Jei savaitgaliais būname užsienyje, išnaudojame progą pamatyti kitą šalį, aplankome jos įžymybes ir taip pasisotiname įspūdžių. Porą kartų ilsėjomės Egipte, Kanaruose, Kanadoje. Specialiai išvykti atostogauti mums neišeina, neturime tiek laiko.

Jūsų su Jūrate brandintas „Sūkurio“ klubas, savo veiklą pradėjęs prieš 45-erius metus, yra tikras pasididžiavimas, pelnęs didžiulį pasisekimą tarptautinėje erdvėje, o ar per tą laiką užsiauginote sau gerą pamainą?

Mes neauginame vadovo, kadangi pas mus yra didelė šokėjų kaita. Mes nuo mažų vaikų nepradedame, pradedame dirbti su tais, kurie jau yra pasiekę rezultatų. Lietuvos standartinių šokių rinktinė faktiškai treniruojasi „Sūkuryje“ ir tik vienas kitas šokėjas yra kituose klubuose. Šokėjai ateina ganėtinai jauni, pasiekia tam tikrą lygį ir išeina. Arba sukuria savo kolektyvus, išskrenda į Ameriką.

Dabar net 15–16 mūsų porų gyvena Amerikoje, jos turi savo klubus, yra šokio profesionalai. Į „Sūkurį“ ateina kiti – nuo trylikos metų iki pačių senjorų. Daugiausia dirbame su standartinius šokius šokančiomis poromis, o grynų Lotynų Amerikos šokių porų nėra – tiktai tie, kurie šoka dešimt šokių: standartinius ir Lotynų Amerikos šokius kartu.

Jūsų mokiniai susižavėjo Amerika, o jums tas jausmas svetimas. Ar gaunate daug pasiūlymų dirbti svetur?

Tai ne vien susižavėjimo, bet ir materialinis klausimas. Šokėjai mano, kad Amerikoje geriau. Džiaugiuosi, kad daugumai mokinių pasisekė. Tarkime, Lietuvos čempionai Jolanta ir Darius Mosteikos Niujorke turi savo namus, studiją, verslą, vos tiktai išvykę iš Lietuvos jie iš karto tapo Amerikos vicečempionais. Amerikoje gyvena ir Tomas Atkocevičius, Vaidotas Škimelis su savo partnere, kiti. Nė vienas šokėjas nesiskundžia, kad jiems Amerikoje blogai.

Anksčiau, kai aktyviai šokome ir važinėjome po platųjį pasaulį, tą irgi galėjome padaryti. Gaudavome amerikiečių, labai daug vokiečių (netgi dirbti privačioje klinikoje) pasiūlymų, tačiau jais nesusigundėme. Lietuva – mūsų Tėvynė, čia mums geriausia.



Kuo Jus taip užbūrė sportiniai šokiai, kad su Jūrate netgi atsisakėte medikų profesijos?

Jos mes neatsisakėme, lygiagrečiai turėjome dvi profesijas. Tiktai vieną dieną mes jas pakeitėme – vieną palikome, o kitoje likome. Perėjimas vien prie šokių buvo neskausmingas. Visi žinojo, kad mes esame šokėjai, o ne gydytojai. Mes neturėjome gydytojų praktikos, jeigu ją būtume turėję – būtume negalėję šokti.

Aš buvau Radijo gamyklos profilaktoriumo-sanatorijos „Banga“” direktorius arba, kaip įprasta sakyti, vyriausiasis gydytojas, o Jūratė daugiau kaip trisdešimt metų dėstytojavo tuomečiame Kauno medicinos institute. Ji apsigynė disertaciją ir tapo medicinos mokslų daktare. Jūratė dar ir mokėsi Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, su pagyrimu baigė vokalo klasę.

Prie ligonio lovos mes nestovėjome. Dirbdami mes turėjome visas sąlygas šokti, važinėti į varžybas. Šalia savo darbo, suderinę visus klausimus, galėjome džiaugtis ir savo pomėgiu – sportiniais šokais. Ir šokome su profesionalais, ir dirbome.

Ar nesigailite, kad dabar nedirbate medicinos srityje, gal būtumėte garsūs profesoriai?

Mes niekada nieko nesigailime. Jūratė turi mokslo laipsnį, yra docentė, o aš disertacijos negyniau. Iš pradžių dvejus metus dirbau Kauno onkologijos dispanseryje chirurgu, po to perėjau į profilaktoriumą-sanatoriją. Pastatėme reabilitacijos centrą, kuriame gydėsi žmonės po infarkto, prisidėjau prie reabilitacijos plėtojimo Lietuvoje.

Tad šokėjai per varžybas gali būti ramūs: jeigu kas nors atsitiktų, jiems suteiktumėte pirmąją medicinos pagalbą...

Niekada nesisakėme savo specialybės. Ir dabar prižiūrime žmones – juos ir konsultuojame, ir jiems padedame. Atidžiai sekame medicinos naujienas, dalyvaujame įvairiuose medikų kongresuose, domimės technologijos naujienomis, bendraujame su medikais. Tikrai nesame atitrūkę nuo medicinos mokslo, stengiamės patarti saviškiams ir sporto medicinos klausimais. Save laikome ne tik „Sūkurio“ vadovais, bet ir medikais. Mano tėvas buvo farmacininkas, jo genai, matyt, persidavė ir man.

Esu išplėšęs ne vieną žmogų iš mirties nagų. Dar tarybiniais laikais mūsų Kultūros centre, mums repetuojant, pranešė, kad ant scenos mirė žmogus. Nedelsdamas nuskubėjau į įvykio vietą ir matau, kad elektros nutrenktas guli vaikinas su gitara rankose be jokių gyvybės ženklų. Kadangi tada dirbau reabilitacijoje ir žmonėms suteikdavome pagalbą, puoliau vaikinui daryti dirbtinį kvėpavimą.

Po to jis buvo nuvežtas į klinikas, dar dvi savaites padėjome jį gaivinti, nes vaikinas buvo komos būsenos. Jis atsigavo ir gyvena iki šiol. Buvo ir kitokių momentų – traukinyje teko priiminėti gimdymą, skrendant lėktuvu į Vladivostoką prižiūrėti infarktą patyrusį žmogų. Visada susidurdavome su tais momentais, kada matėme, jog medicina reikalinga.

Buvote įžymus šokėjas, 10 kartų SSRS čempionas, daugelio tarptautinių konkursų laimėtojas. Ar labai pasikeitė dabartiniai šokiai nuo ankstesniųjų?

Taip, tuo metu įsiveržėme į priekį ir lyderiai buvome nuo 1964 iki 1974 metų. Buvome stipriausia ir labiausiai tituluota SSRS šokėjų pora, tačiau tų laimėjimų niekada nesureikšminome, paprasčiausiai už varžovus buvome stipresni. Po to tapome profesionalais, su Jūrate šokome iki 1982-ųjų. Mums niekada nebuvo kilęs noras keisti partnerius – nei gyvenime, nei šokiuose.

Buvome paskirti SSRS rinktinės treneriais, organizuodavome čempionatus, labai daug važinėdavome, šokti mokėme ir kitų šalių atstovus. Visą laiką buvome judėjimo priekyje, buvau išrinktas pirmuoju SSRS sportinių šokių federacijos pirmininku. Nuo 1974 m. tapome „Sūkurio“ vadovais.

Ar skyrėsi ankstesniųjų metų sportiniai šokiai nuo dabartinių? Principai nepasikeitė, tačiau pasikeitė stilius. Pačios poros pradėjo ieškoti naujovių, nes šokiai, ypač standartiniai, yra kiek konservatoriški, jie buvo sukurti pagal labai tikslią techniką – kaip balete. Šokiai patys atrado judėjimo formą, įvairius plastikos stilius. Kai mes šokome, nebuvo džaivo, pasadoblio, jie atsirado vėliau. Anksčiau per varžybas šokėjai stengdavosi atspindėti šokių charakterį, judesiais išreikšdavo muziką ir ritmą, o dabar jie gali šokti tik pagal ritmą, be melodijos.

Ar dabar Jūs su Jūrate kokiomis nors išskirtinėmis progomis sušokate, tarkime, lėtą ar Vienos valsą?

Ne, mes ir anksčiau nešokdavome kokiomis nors progomis, mums buvo neįdomu. Nebent pašokame liaudiškai. Per savo šiemetį jubiliejų irgi nesušoksime, tokios mūsų šeimos tradicijos.

Jūsų pėdomis bandė sekti ir vaikaitė Indrė, ar ji vis dar šoka?

Iš pradžių šokių studijas lankė mūsų vienturtė dukra Neringa, tačiau ji savo gyvenimo su šokiais nesusiejo. Pasirinko dizainerės specialybę ir dirba Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Savo darbą Neringa labai mėgsta, ji atnaujina senus liaudiškus pastatus ir rašo mokslinį darbą. Neblogai standartiniu šokius šoko ir vaikaitė Indrė, Lietuvos jaunimo čempionate laimėjo bronzos medalį, o suaugusiųjų čempionate rungtyniavo finale.

Indrė įstojo studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą ir dabar magistrantūroje sėkmingai kremta politikos bei diplomatijos mokslus. Po studijų vakarais Indrė ateina pas mus į šokių mokyklą, pritaiko savo žinias ir suaugusius kursuose moko šokti.

Išugdėte visą būrį garsių šokėjų, pasaulio ir Europos įvairaus amžiaus grupių čempionų bei prizininkų. Kurią porą vis dėlto laikytumėte pačia geriausia?

Arūną Bižoką ir Editą Daniūtę. Jie vieninteliai iš mūsų išugdytų porų tapo pasaulio čempionais. Jie dabar abu, tiktai su skirtingais partneriais, puikiai pasirodo per pasaulio profesionalų čempionatus ir vėl pelno medalių. Profesionalų čempionatuose dalyvauja ir Linas Koreiva, gyvenantis Amerikoje ir per čempionatus patenkantis į pusfinalius.

Lietuvoje esate ypač populiarūs, kaip manote, kur slypi to populiarumo esmė?

Mes nesame populiarūs, gal daugiau ar mažau žinomi mūsų kartos žmonėms. Kaip treneriai dar dalyvaujame visavertėje veikloje. Mokome poras šokti, konsultuojame kitas Lietuvos poras. Mūsų šokėjų armija yra labai didelė, ji apie mus žino.

Ar esate laimingas tuo, kaip susiklostė gyvenimas?

Taip. Mūsų šeima tvirta, gerai sekasi vaikams, patinka darbas. Šeimoje esame sutarę nekalbėti apie krizę, sunkmetį, nes tie žodžiai, kuriuos įsikali, dažniausiai būna įgyvendinami. Pažįstu labai daug žmonių, kurie džiaugiasi viskuo, nors ir sunkiai gyvena. Jiems linksma, gražu, per langą mato daug nuostabių žiedų. Su tokiais žmonėmis malonu ir bendrauti, jiems padėti. Be galo džiaugiuosi, kad gyvenimas mane su Jūrate apdovanojo tarpusavio meile, darnia šeima, ištikimais draugais.

Neatsimenu, kada su Jūrate buvau rimčiau susipykęs. Nors mūsų charakteriai ir skirtingi (Jūratė pagal horoskopą yra Liūtė, o aš – Jautis), tačiau stengiamės nepakeisti vienas kito, siekiame išlikti saviti – tos skirtingos savybės susilieja į vieną ir išeina gražus derinys. Taip ir gyvename, suprasdami, kad esame skirtingi, bet turime gyventi kartu.

Jeigu kyla koks nors ne šeimyninis konfliktas, stengiuosi kuo skubiau jį užglaistyti, kad nesusidarytų stresinė situacija. Tai labai svarbu. Labai mėgstu žmones, ypač – tolerantiškus, kurie niekada neužgauna kitų, supranta humorą, yra nepikti, nesiskundžia savo vargais, yra paprasti ir subtilūs.