Tinklininkas, atsisakęs teisininko diplomo

Į Lietuvą Viktoras Artamonovas grįžta nedažnai – tik kartą per metus. Gimtajam Vilniui jam liko didelė nostalgija – čia bėgo sportininko vaikystė ir jaunystė, čia gyvena tėvai ir sesutė. Iki šių dienų Viktoras draugauja su buvusiais „Kuro aparatūros“ žaidėjais. Prieš porą metų jis atstovavo Lietuvos veteranų rinktinei per pasaulio veteranų čempionatą Tamperėje (Suomija).

Olandijoje garsusis Lietuvos tinklininkas gyvena nuo 1992 m., kai pagal sutartį dešimt metų žaidė viename gero lygio klube. Komanda rungtyniavo šalies aukščiausios lygos čempionate, joje žaidė keli nacionalinės rinktinės žaidėjai. Du kartus vilnietis laimėjo Olandijos taurę ir dukart buvo antras. Porą pastarųjų metų jis žaidė laisvojo tinklininko pozicijoje.

„Pirmus metus tame klube žaidė ir buvęs mano treniruočių draugas Arūnas Beinoravičius, su kuriuo netgi teko kartu gyventi viename name. Aktyviai žaidžiau ir paplūdimio tinklinį, laimėjau turnyrą Amsterdame. Vėliau treniravau komandas, žaidžiančias pirmo, antro ir trečio divizionų čempionatuose. Dabar ugdau jaunąsias tinklininkes, kurioms po 16 ar 17 metų, ir vyrų komandą, žaidžiančią Olandijos trečiame divizione. Turiu trenerio diplomą“, – sako V. Artamonovas.

Kada baigėte savo sportinę karjerą?

Praėjusiais metais. Tada buvau žaidžiantis komandos treneris ir rungtyniavome trečiame divizione. Komanda paprašė manęs, kad dirbčiau pirmuoju treneriu ir jiems vadovaučiau nuo suolelio, o ne aikštelėje. Daug kas sako, kad pagal savo pajėgumą dar galėčiau sėkmingai žaisti Olandijos pirmo diviziono čempionate. Tačiau nutariau, kad užtenka.

Mano antraisiais namais tapo Zvolės miestas, čia gimė ir abu mano vaikai: sūnui Nikitai dabar 12 metų, o dukrai Lizai – dešimt. Žmona Aliona – vilnietė. Kairiarankis sūnus irgi žaidžia tinklinį, jį treniruoju paplūdimyje. Nikita pasižymi nebloga kamuolio valdymo technika, tačiau jam dar trūksta jėgos. Dukra žavisi žirgais, be jų negali gyventi. Liza man nuolat suka galvą, kad nupirkčiau ponį, bet nenoriu to vargo. Abu vaikai puikiai kalba olandiškai.
Dirbu ne tik treneriu, bet ir statybos kontrolieriumi, kaip priimta sakyti, esu konstruktorių ausys ir akys. Darbas monotoniškas, bet nereikia užmiršti, kad esu užsienietis, kuriuo Olandijoje visą laiką ir liksiu. Prieš ketverius metus pasiėmiau paskolą ir nusipirkau trijų aukštų namą, kuriame penki kambariai. Neblogai įsikūriau, tačiau tas malonumas man kainuos 200 tūkst. eurų. Kam nors po savęs reikės palikti užgyventą turtą. Atvažiuoti į svečius niekaip neprikalbinu savo tėčio, o mama irgi tebuvo vieną kartą.

Ar išmokote olandų kalbos?

Išmokau. Mokiausi savarankiškai, daug žiūrėjau kino filmų su subtitrais. Vienu metu Olandijoje buvo tik olandų televizija, kuri man ir tapo didele pagalbininke.

Ar nepasiilgstate gimtinės, namų, draugų?

Labai pasiilgstu. Olandijoje gyvenimas nuobodus, ne toks kaip Lietuvoje – gali pasakyti, kas bus po metų tą pačią dieną. Manau, kad Vakaruose visur taip, viskas surašyta į užrašų knygutę. Per 18 metų nepripratau visko į ją surašyti, viską laikau savo galvoje. Jau trylika metų turiu Olandijos pilietybę, atgal kelio nėra. Mielai grįžčiau gyventi į gimtą kraštą, tačiau to nenori žmona.

Olandija – tinklinio šalis. Gal norėtumėte tapti didelio meistriškumo treneriu?

Vienu metu olandų komandų meistriškumas buvo tikrai didelis, stipri buvo jų nacionalinė rinktinė. Geru treneriu gal ir norėčiau tapti, tačiau reikėtų įveikti didelę konkurenciją. Atvirai kalbant, apie tai rimčiau nesusimąsčiau, mano tinklinio „kompiuteris“ kitaip veikia – ką moku pats padaryti, to nemoku perteikti kitiems.
Žinau, ką aikštelėje daryti labai atsakingomis akimirkomis, tačiau to išmokyti savo mokinių nesugebu. Jiems iš širdies aiškinu, kaip daryti, tačiau jie to nepadaro. Stengiuosi būtų reiklus, principingas, tačiau vien to neužtenka.

Per savo tėčio, irgi garsaus Lietuvos tinklininko, vardo turnyrą Vilniuje vėl pamatėme jus aikštelėje. Žaidimo maniera ir judesiai visiškai nepasikeitė.

O kodėl turi pasikeisti? Niekas nepasikeitė, charakteris irgi ne. Gal tapau tik tylesnis, aikštelėje jau nešaukiu. Turnyre atstovavau „Kuro aparatūrai“, savotiškai pagerbiau savo tėvą. Komandoje buvo ir trys žaidėjai (Rimas Krickas, Romualdas Voišnis ir Vasilijus Vladimirovas), su kuriais anksčiau toje komandoje žaidžiau.
Žaidžiau gal dvylikoje užsienio klubų, todėl prisiderinau ir prie šios savo komandos, meistriškumo pakako. Juk man – ne 20 metų. Visi mėgstame tinklinį, kamuolys mus vienija ir neleidžia senti. Žaisti ir nusiteikti rungtynėms buvo nelengva, nes varžybų ateidavo pasižiūrėti daug mano draugų, sirgalių, senų pažįstamų, su kuriais buvau seniai nesimatęs.

Ką galite pasakyti apie savo tėvo turnyrą, kurį šiemet pirmą kartą surengė Vilniaus „Tinklo“ klubas?
Kad toks turnyras vyko – labai malonu ne tik mano tėvui, bet ir man pačiam. Specialiai iš Olandijos atvažiavau į šias varžybas, dalyvavau jų atidaryme ir uždaryme, pats žaidžiau. Dabar tėčio ne kokia sveikata, jam linkiu gyventi dar daug metų. Jam šis turnyras buvo savotiška atgaiva. Nedaug yra vardinių turnyrų, kurie skiriami žmogui pagerbti, kai jis dar gyvas. Mano tėvo turnyras – maloni išimtis.

Ar palaikote ryšius su buvusiais „Kuro aparatūros“ žaidėjais?

Artimai draugauju su dabartiniu Lietuvos tinklinio federacijos prezidentu Andrejumi Steponavičiumi, kuris gal 30 ar 40 kartų buvo atvažiavęs pas mane į svečius, ir Vasilijumi Vladimirovu. Jau daug metų nebuvau matęs Ričardo Lukšio, Rimanto Palionio, Vidmanto Gatavecko, su kuriais susitikau per savo tėvo turnyrą. Labai gaila, kad mano ilgamečiai treniruočių draugai nevaikšto į tinklinio varžybas. Kai vasarą grįžtu į namus, dažniausiai einu pažaisti į Valakampių paplūdimį, tačiau senų savo bičiulių nesutinku. Susirenka pažaisti tik dabartinė „Kuro aparatūra“.

Ar galite teigti, kad jūsų sportinėje biografijoje buvo gražus laikotarpis, kai žaidėte „Kuro aparatūroje“?

Žinoma! Juk pirmą sykį Lietuvos tinklinio istorijoje patekome į SSRS aukščiausiąją lygą ir čia buvome kietas riešutėlis geriausioms komandoms, su mumis visi skaitėsi. Iš pradžių mes, SSRS jaunių čempionai, šioje reprezentacinėje meistrų komandoje buvome naujokai, o vėliau subrendome ir pasiekėme neblogą meistriškumą.

Į komandą patekau 1977 m. ir joje žaidžiau iki 1987 m., kai mane pakvietė Charkovo „Lokomotyvas“ – tas pats klubas, kuriame sovietmečiu žaidė mūsų treneris Vasilijus Matuševas. 1988–1990 m. rungtyniavau Rygos „Radiotechniko“ klube, kuris tuo metu garsėjo Sovietų Sąjungoje, du kartus per SSRS čempionatus laimėjome bronzos medalius. Tinklinis – apskritai gražus žaidimas, nenorėčiau išskirti nė vienos komandos, kurioje žaidžiau. Brandžiausiai žaidė rygiečiai.



Kaip manote, ar žaisdamas „Kuro aparatūroje“ viską pasiekėte? Juk kartais aikštelėje mėgote ir patinginiauti?

Kaip suprasti „patinginiauti“? Aikštelėje niekada nebuvau tinginys, toks buvo mano žaidimo stilius – galbūt atrodo, kad aikštelėje neatiduodu visų jėgų. Anksčiau panašiai žaidė kaunietis Dovydas Borūchšteinas – jis aikštelėje niekada nenukrisdavo, tačiau visada būdavo ten, kur krisdavo kamuolys. Nebūtina kristi, reikia turėti „uoslę“, kur skries kamuolys. Tinginys jokiu būdu negalėjau būti, nes treniruodavausi tris kartus per dieną, buvau kviečiamas kandidatu į SSRS rinktinę.

Kurią savo pergalę labiausiai vertinate?

1984 m. buvau SSRS rinktinės kandidatas ir rengiausi Los Andželo olimpinėms žaidynėms. Per treniruočių stovyklos mums pasakė, kad SSRS sportininkai atsisako dalyvauti žaidynėse. Tada buvo surengtos alternatyvios žaidynės Kuboje, kurias mes laimėjome. Tapau ir Universiados vicečempionas Japonijoje. Tada rinktinėje buvo neišskiriamas leningradiečių duetas – puikus jungiamasis žaidėjas Viačeslavas Zaicevas ir rinktinės vyr. treneris Viačeslavas Platonovas, kurie palaikė vienas kitą. Galėjau konkuruoti tik su kitais žaidėjais iš kitų klubų.
Įsitvirtinti SSRS rinktinėje buvo nepaprastai sunku – mes žaidėme sistema 4 + 2 (du jungiamieji žaidėjai), o SSRS rinktinė – 5 + 1. Įsiminė ir Olandijoje pirmą kartą klubo istorijoje laimėtos taurės varžybos, taip pat 1994 m. paplūdimio turnyre Amsterdame užimta pirma vieta. Man tada buvo 35-eri, žaidžiau vienoje poroje su Rygos „Radiotechniko“ tinklininku Vanagu.

Ar domitės dabartiniu Lietuvos tinkliniu?

Nelabai. Dabar visi Lietuvos tinklininkai metėsi į paplūdimį, kur didesni pinigai. Jeigu gerai žaisi salėse, gerai žaisi ir paplūdimyje. Lietuvoje iš tinklinio negyvensi, jis žaidžiamas tik mėgėjų, nėra profesionalų komandos, kokia sovietmečiu buvo „Kuro aparatūra“. Reikia turėti turtingų dėdžių, kad jie paremtų šią sporto šaką.

Olandijoje tinklininkams irgi nėra lengva gyventi. Iš tinklinio sau didelių turtų nesusikroviau, bet gyventi galiu. Dabar tinklinis man tik priedas prie to, ką uždirbu statybinėse aikštelėse, kuriose per savaitę praleidžiu po 40 valandų. Tinklinio salėse būnu tik du kartus per savaitę, o šeštadieniais žaidžiame rungtynes.

Vilniaus universitete įgijote teisininko diplomą. Kodėl nepanorote dirbti pagal specialybę?

Teisėju? Nebent ant bokštelio (juokiasi – aut. past.). Kaip ir kitose šalyse, taip ir Olandijoje mūsų aukštojo mokslo diplomo niekas nepatvirtina, mažiausiai dar dvejus metus reikėtų mokytis ir gerinti žinias. Kita vertus, ne taip gerai kalbu olandiškai, kad galėčiau dirbti juristo darbą. Manau, kad aukščiau savo galvos negalėčiau iššokti. Teisininko darbas Olandijoje – nepaprastai sunkus, būtų reikėję atsisakyti savo didžiausio pomėgio – tinklinio.